t-001vidutinis
Alberto Vijūko-Kojalavičiaus lituanistiniai darbai prisidėjo prie vilniečių įtakos sklaidos Lietuvoje.
Įrodymai (1)
do ir Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbai), bet ir toli už etninės Lietuvos
Asmuo
Albertas Vijūkas-Kojalavičius
8 teiginiai15 įrašų0 ryšių
Alberto Vijūko-Kojalavičiaus lituanistiniai darbai prisidėjo prie vilniečių įtakos sklaidos Lietuvoje. Narbutas nurodo, kad Kojalavičius mini XV a. lenkiškus grašius piorunkas ir skiria juos nuo Lietuvoje žinotų perunų arba perkūnų. Narbutas kaltina Kojalavičių ir kitus autorius apšmeižus senovės lietuvius dėl esą įprasto ligonių, bejėgių ir mirštančiųjų žudymo.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
Savybės
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuo |
|
|
|
| Istorinė reikšmėŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
Atrinkti teiginiai
t-002vidutinis
Narbutas nurodo, kad Kojalavičius mini XV a. lenkiškus grašius piorunkas ir skiria juos nuo Lietuvoje žinotų perunų arba perkūnų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vadinasi, buvo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*. Žinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti piorunkomis (Piorunki). Juos mini Kojalavičius24 ir skiria juos nuo auksinių ir sidabrinių perunų, arba perkūnų, kurie kadaise buvo žinomi Lietuvoje.
t-003vidutinis
Narbutas kaltina Kojalavičių ir kitus autorius apšmeižus senovės lietuvius dėl esą įprasto ligonių, bejėgių ir mirštančiųjų žudymo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
t-004vidutinis
Narbutas vertina, kad Albertas Vijūkas-Kojalavičius lotyniškoje lietuvių istorijoje tik sudėjo Strijkovskio veikalą į istorinius rėmus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Latvių, arba Livonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus atranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas Kojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis apsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius rėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas. 6 Nuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mėginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.
t-005vidutinis
Ksaveras Bogušas poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms, remdamasis panašiomis Kojalavičiaus prielaidomis.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyrinėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tautoms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokiomis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius pateikia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3.
t-006vidutinis
Narbutas rašo, kad Kojalavičius poloviečius laikė turinčiais lietuvių kalbą ir siejo juos su Mamajaus sugriauta Beloserkos sostine.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe orda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolonistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės. 101 Si nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojalavičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nurodo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus, kuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą Beloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje.
t-007vidutinis
Narbutas priekaištauja, kad per 400 metų krašto praeitimi pasirūpino tik Kojalavičius, Mykolas Lietuvis ir Teodoras Narbutas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kortos, romanai, garderobai — tokios yra jų dorybės. Vyrauja tuščias pasididžiavimas senoliais, o protėvių istorijai paprasčiausiai atsuko nugarą. Per 400 metų nė vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, Mykolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeitimi.
Struktūruoti ryšiai
Su kuo susijęs objektas
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
Šaltinių sąrašas
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 4 | 8 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 2 | 4 |
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 1 | 1 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija | — | 1 | 1 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija | — | 0 | 1 |