Albertas Vijūkas-Kojalavičius

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

do ir Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbai), bet ir toli už etninės Lietuvos

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vadinasi, bu­\nvo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*.\nŽinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti\npiorunkomis (Piorunki). Juos mini Kojalavičius24 ir skiria juos\nnuo auksinių ir sidabrinių perunų, arba perkūnų, kurie kadai­\nse buvo žinomi Lietuvoje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Draugystės, svetingumo, santai­ kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo­ baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški­ cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se­ novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė­ giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny­ je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Latvių, arba\nLivonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus at­\nranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas\nKojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis\napsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius\nrėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas.\n6\nNuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mė­\nginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyri­ nėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tau­ toms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokio­ mis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius patei­ kia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe or­\nda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolo­\nnistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės.\n101\nSi nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojala-\nvičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nuro­\ndo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus,\nkuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą\nBeloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje.