Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
7 teiginiai11 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 7 teiginiai ir visi 11 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 rodomų įrašų
Alberto Vijūko-Kojalavičiaus lituanistiniai darbai prisidėjo prie vilniečių įtakos sklaidos Lietuvoje.
PDF 81
do ir Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbai), bet ir toli už etninės Lietuvos
Narbutas nurodo, kad Kojalavičius mini XV a. lenkiškus grašius piorunkas ir skiria juos nuo Lietuvoje žinotų perunų arba perkūnų.
PDF 247
Vadinasi, bu\nvo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*.\nŽinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti\npiorunkomis (Piorunki). Juos mini Kojalavičius24 ir skiria juos\nnuo auksinių ir sidabrinių perunų, arba perkūnų, kurie kadai\nse buvo žinomi Lietuvoje.
Narbutas kaltina Kojalavičių ir kitus autorius apšmeižus senovės lietuvius dėl esą įprasto ligonių, bejėgių ir mirštančiųjų žudymo.
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Narbutas vertina, kad Albertas Vijūkas-Kojalavičius lotyniškoje lietuvių istorijoje tik sudėjo Strijkovskio veikalą į istorinius rėmus.
PDF 31
Latvių, arba\nLivonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus at\nranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas\nKojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis\napsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius\nrėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas.\n6\nNuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mė\nginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.
Ksaveras Bogušas poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms, remdamasis panašiomis Kojalavičiaus prielaidomis.
PDF 104
95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyri nėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tau toms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokio mis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius patei kia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3.
Narbutas rašo, kad Kojalavičius poloviečius laikė turinčiais lietuvių kalbą ir siejo juos su Mamajaus sugriauta Beloserkos sostine.
PDF 108
Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe or\nda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolo\nnistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės.\n101\nSi nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojala-\nvičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nuro\ndo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus,\nkuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą\nBeloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje.
Narbutas priekaištauja, kad per 400 metų krašto praeitimi pasirūpino tik Kojalavičius, Mykolas Lietuvis ir Teodoras Narbutas.
PDF 452
Kortos, romanai, garderobai — tokios yra jų dory bės. Vyrauja tuščias pasididžiavimas senoliais, o protėvių istorijai paprasčiausiai atsuko nugarą. Per 400 metų nė vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, Mykolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeitimi.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
jas su ypatingu dėmesiu rašo kronikininkas Šiucas26. Anot jo paties pastebėjimų, jos buvo arba su dievų atvaizdais, arba su užrašais nepažįstamu raštu, kartais lotyniškomis raidėmis. Jis sako (7 lapas, antroji pusė): „Prūsijoje ir gretimuose kraš tuose kapuose ir žemėje buvo randamos auksinės bei sidabri nės monetos su nežinomais atvaizdais, herbais ir užrašais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
mingiau susiję su vokiečių tauta, turi .pilnesnius ir geres nius už mus savo istorijų aprašymus; jų kronikininkų skaičius yra ženklus. Mokytos plunksnos dirbo ir dabar darbuojas i prie jų istorijos: Kocebus* parašė senovės Prūsų istoriją, pelniusią didelį pripažinimą; mokslingasis ponas Foi'gtas** baigia išleisti paskutinius pilnos tos pačios istorijos tomus, kurių bus astuoni; šis visiškai už baigtas veikalas savo verte pranoksta visus lig tol žino mus todėl, kad jis remiasi kryžiuočių dokumentais ir kro nikomis, o jie yra iš visur sukaupti Karaliaučiuje. Šie šaltiniai mokslininkams buvo žinomi: mūsų rusiškieji se novės tyrėjai netgi padarė išsamiai ir tvarkingai surink tų, reikalingų ištraukų atsargas, o ponas Foigtas pats nepaprastu savo darbštumu, genialumu ir talentais at skleidė jų turtingumą ir parodė retą jų panaudojimo pa vyzdį; citavimo tikslumo, sveikos kritikos, dalyko, mokslų ir kalbų išmanymo atžvilgiu tai tikrai įžymus autorius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tyrimai visiškai neatsako į šiuos klausimus teigiamai, nes nėra įrodymų, kad Mamajus buvo nužygiavęs į šią Ukrainos dalį. Be to, kyla ir dar kitų klausimų: ar Charoboe ordos pečenegai, prisijungę prie poloviečių ir atsikėlę į žemes kitapus Dono, neįkūrė ten miesto ir nepavadino jo taip pat panašiai Belotzeba. Iš ko atsirado Beloserka? Ar tai nebuvo tas pats miestas, kurį sugriovė Mamajus? Netikėtą atsakymą į šiuos klau simus pateiks kiti tyrinėjimai.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Žymiausios LDK kultūros asmenybės – užtektų paminėti is- toriką Albertą Vijūką-Kojalavičių ar karo inžinierių Kazimierą Semenavičių – jie abu savo garsiuosiuose veikaluose savo pavardes parašė jau lenkiška forma (Siemienowicz, Kojało- wicz).