Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
8 teiginiai15 įrašų0 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 8 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–8 iš 8 teiginių
Alberto Vijūko-Kojalavičiaus lituanistiniai darbai prisidėjo prie vilniečių įtakos sklaidos Lietuvoje.
PDF 81
do ir Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbai), bet ir toli už etninės Lietuvos
Narbutas nurodo, kad Kojalavičius mini XV a. lenkiškus grašius piorunkas ir skiria juos nuo Lietuvoje žinotų perunų arba perkūnų.
PDF 247
Vadinasi, buvo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*. Žinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti piorunkomis (Piorunki). Juos mini Kojalavičius24 ir skiria juos nuo auksinių ir sidabrinių perunų, arba perkūnų, kurie kadaise buvo žinomi Lietuvoje.
Narbutas kaltina Kojalavičių ir kitus autorius apšmeižus senovės lietuvius dėl esą įprasto ligonių, bejėgių ir mirštančiųjų žudymo.
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Narbutas vertina, kad Albertas Vijūkas-Kojalavičius lotyniškoje lietuvių istorijoje tik sudėjo Strijkovskio veikalą į istorinius rėmus.
PDF 31
Latvių, arba Livonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus atranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas Kojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis apsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius rėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas. 6 Nuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mėginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.
Ksaveras Bogušas poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms, remdamasis panašiomis Kojalavičiaus prielaidomis.
PDF 104
95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyrinėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tautoms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokiomis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius pateikia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3.
Narbutas rašo, kad Kojalavičius poloviečius laikė turinčiais lietuvių kalbą ir siejo juos su Mamajaus sugriauta Beloserkos sostine.
PDF 108
Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe orda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolonistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės. 101 Si nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojalavičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nurodo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus, kuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą Beloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje.
Narbutas priekaištauja, kad per 400 metų krašto praeitimi pasirūpino tik Kojalavičius, Mykolas Lietuvis ir Teodoras Narbutas.
PDF 452
Kortos, romanai, garderobai — tokios yra jų dorybės. Vyrauja tuščias pasididžiavimas senoliais, o protėvių istorijai paprasčiausiai atsuko nugarą. Per 400 metų nė vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, Mykolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeitimi.
Alfredas Bumblauskas Albertą Vijūką-Kojalavičių priskiria prie žymiausių LDK kultūros asmenybių ir nurodo, kad savo garsiuosiuose veikaluose jis pavardę rašė lenkiška forma.
PDF 22
Žymiausios LDK kultūros asmenybės – užtektų paminėti istoriką Albertą Vijūką-Kojalavičių ar karo inžinierių Kazimierą Semenavičių – jie abu savo garsiuosiuose veikaluose savo pavardes parašė jau lenkiška forma (Siemienowicz, Kojałowicz).