Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
8 teiginiai8 įrašai6 ryšiai
A. Voldemaras buvo Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Jis siekė radikalesnės užsienio politikos krypties, pabrėždamas, kad be Vilniaus Lietuva nėra vientisa valstybė, tačiau 1927 m. derybos su Lenkija Vilniaus klausimo neišsprendė. 1927 m. rugsėjo 27 d. Romoje Voldemaras pasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį valstybėje. Politiniu požiūriu jis ir Antanas Smetona rėmė stiprias prezidento galias, menkino politinių partijų vaidmenį ir nenorėjo grįžti prie parlamentinio valdymo. 1929 m. rugsėjį Voldemaras neteko ministro pirmininko pareigų, o vėliau kariuomenėje įtakingi voldemarininkai pučais mėgino jį sugrąžinti į valdžią; po 1934 m. pučo jis buvo ištremtas iš Lietuvos į Paryžių.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| PažiūrosŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Gebėjimai |
|
| |
| Bendravimas |
|
| |
| Būdas |
|
| |
| Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
1927 m. rugsėjo 27 d. A. Voldemaras Romoje pasirašė konkordatą su Vatikanu dėl Lietuvos katalikų bažnyčios padėties valstybėje.
Tik A. Voldemarui pavyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis pasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį valstybėje.
Kariuomenėje įtakingi voldemarininkai pučais bandė grąžinti A. Voldemarą į valdžią.
Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemarininkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pavojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...
A. Voldemaras užsienio politiką pakreipė radikalesne kryptimi, pabrėždamas, kad be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas.
A. Voldemaras užsienio politiką stumtelėjo radikalesne kryptimi, pabrėžęs, kad politika su Lenkija nesikeičia, tačiau be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas. Neatsisakęs derybų su Lenkija, manydamas jų metu parodyti, kad Vilniaus klausimas nėra išspręstas, A. Voldemaras prašovė – 1927 m. balandį derybose Lenkija atsisakė kalbėtis dėl Vilniaus.
1929 m. rugsėjį A. Voldemaras neteko pareigų, nes atsisakė tapti užsienio reikalų ministru.
Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė ekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdairiai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras A. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų perversmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, ginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri laikė A. Voldemarą savo vadu.
A. Smetona ir A. Voldemaras pabrėžė stiprių prezidento galių būtinybę ir menkino politinių partijų vaidmenį.
A. Voldemaras buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras.
Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstravagantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idėjų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe.
Stiprėjant Europos sienų neliečiamumo tendencijai, A. Voldemaras negalėjo pakeisti Lietuvos padėties Vilniaus klausimu.
Stiprėjant Europos tendencijai saugoti sienų neliečiamumą, A. Voldemaras nieko negalėjo pakeisti. Būdamas ir premjeru, ir užsienio reikalų ministru jau ne visur spėjo, konfliktavo su keliais savo ministrais ir pradėjo pretenduoti į vienvaldystę šalyje. Po gegužę įvykdyto studentų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 8 | 8 |