A. Voldemaras Vilniaus klausimo sprendimą siejo su Maskva ir Berlynu, todėl ieškojo SSRS paramos prieš Lenkiją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 158-159
A. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad „mūsų priešų priešai yra mūsų drau-\ngai“ ir laikėsi tautininkų pozicijos, jog Vilniaus klausimo sprendimas eina \nper Maskvą ir Berlyną, todėl pragmatiškai ieškojo SSRS paramos prieš \nVII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos lankytojai \n(Kaunas, 1928 m.)\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n159\nLenkiją.
A. Voldemaras užsienio politiką pakreipė radikalesne kryptimi, pabrėždamas, kad be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 159
A. Voldemaras užsienio politiką \nstumtelėjo radikalesne kryptimi, pabrėžęs, kad politika su Lenkija nesi-\nkeičia, tačiau be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas. Neatsisakęs derybų \nsu Lenkija, manydamas jų metu parodyti, kad Vilniaus klausimas nėra \nišspręstas, A. Voldemaras prašovė – 1927 m. balandį derybose Lenkija \natsisakė kalbėtis dėl Vilniaus.
1929 m. rugsėjį A. Voldemaras neteko pareigų, nes atsisakė tapti užsienio reikalų ministru.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 161
Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė \nekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdai-\nriai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras \nA. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų per-\nversmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, \nginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri \nlaikė A. Voldemarą savo vadu.
A. Smetona ir A. Voldemaras pabrėžė stiprių prezidento galių būtinybę ir menkino politinių partijų vaidmenį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 156-157
perversmas – \nšarvuočiai prie Vyriausiojo štabo\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n157\nA. Smetona ir A. Voldemaras \natvirai pabrėždavo stiprių prezi-\ndento galių būtinybę, nevertino \npolitinių partijų vaidmens, esą \natstovavusių tik dalies, o ne vi-\nsos tautos valiai, ir neketino su-\ngrįžti į vadinamuosius „seimų \nlaikus“, prilygintus netvarkai ir \nanarchijai.
1927 m. rugsėjo 27 d. A. Voldemaras Romoje pasirašė konkordatą su Vatikanu dėl Lietuvos katalikų bažnyčios padėties valstybėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 160
Tik A. Voldemarui pa-\nvyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis \npasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios \npadėtį valstybėje.
Stiprėjant Europos sienų neliečiamumo tendencijai, A. Voldemaras negalėjo pakeisti Lietuvos padėties Vilniaus klausimu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 161
Stiprėjant Europos tendencijai saugoti sienų neliečiamumą, A. Vol- demaras nieko negalėjo pakeisti. Būdamas ir premjeru, ir užsienio rei- kalų ministru jau ne visur spėjo, konfliktavo su keliais savo ministrais ir pradėjo pretenduoti į vienvaldystę šalyje. Po gegužę įvykdyto studen- tų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras.
A. Voldemaras buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 158
Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstrava-\ngantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas \nlietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų \nministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idė-\njų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – \nRed.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe.
Kariuomenėje įtakingi voldemarininkai pučais bandė grąžinti A. Voldemarą į valdžią.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 164
Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemari- ninkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pa- vojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...