Santrauka
Voldemaras atvirai pabrėždavo stiprių prezidento galių būtinybę, nevertino politinių partijų vaidmens, esą atstovavusių tik dalies, o ne visos tautos valiai, ir neketino sugrįžti į vadinamuosius „seimų laikus“, prilygintus netvarkai ir anarchijai. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad „mūsų priešų priešai yra mūsų draugai“ ir laikėsi tautininkų pozicijos, jog Vilniaus klausimo sprendimas eina per Maskvą ir Berlyną, todėl pragmatiškai ieškojo SSRS paramos prieš VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 A. Voldemaras Vilniaus klausimo sprendimą siejo su Maskva ir Berlynu, todėl ieškojo SSRS paramos prieš Lenkiją. |
| t-002 A. Voldemaras užsienio politiką pakreipė radikalesne kryptimi, pabrėždamas, kad be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas. |
| t-003 1929 m. rugsėjį A. Voldemaras neteko pareigų, nes atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. |
| t-004 A. Smetona ir A. Voldemaras pabrėžė stiprių prezidento galių būtinybę ir menkino politinių partijų vaidmenį. |
| t-005 1927 m. rugsėjo 27 d. A. Voldemaras Romoje pasirašė konkordatą su Vatikanu dėl Lietuvos katalikų bažnyčios padėties valstybėje. |
| t-006 Stiprėjant Europos sienų neliečiamumo tendencijai, A. Voldemaras negalėjo pakeisti Lietuvos padėties Vilniaus klausimu. |
| t-007 A. Voldemaras buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. |
| t-008 Kariuomenėje įtakingi voldemarininkai pučais bandė grąžinti A. Voldemarą į valdžią. |
Ryšiai
- Rėmė A. Voldemarą: Voldemarininkai
- A. Voldemaras keliavo į Paryžius