Voldemaras atvirai pabrėždavo stiprių prezidento galių būtinybę, nevertino politinių partijų vaidmens, esą atstovavusių tik dalies, o ne visos tautos valiai, ir neketino sugrįžti į vadinamuosius „seimų laikus“, prilygintus netvarkai ir anarchijai. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad „mūsų priešų priešai yra mūsų draugai“ ir laikėsi tautininkų pozicijos, jog Vilniaus klausimo sprendimas eina per Maskvą ir Berlyną, todėl pragmatiškai ieškojo SSRS paramos prieš VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos.
Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemari- ninkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pa- vojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...
A. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad „mūsų priešų priešai yra mūsų drau-\ngai“ ir laikėsi tautininkų pozicijos, jog Vilniaus klausimo sprendimas eina \nper Maskvą ir Berlyną, todėl pragmatiškai ieškojo SSRS paramos prieš \nVII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos lankytojai \n(Kaunas, 1928 m.)\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n159\nLenkiją.
A. Voldemaras užsienio politiką \nstumtelėjo radikalesne kryptimi, pabrėžęs, kad politika su Lenkija nesi-\nkeičia, tačiau be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas. Neatsisakęs derybų \nsu Lenkija, manydamas jų metu parodyti, kad Vilniaus klausimas nėra \nišspręstas, A. Voldemaras prašovė – 1927 m. balandį derybose Lenkija \natsisakė kalbėtis dėl Vilniaus.
Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė \nekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdai-\nriai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras \nA. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų per-\nversmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, \nginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri \nlaikė A. Voldemarą savo vadu.
perversmas – \nšarvuočiai prie Vyriausiojo štabo\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n157\nA. Smetona ir A. Voldemaras \natvirai pabrėždavo stiprių prezi-\ndento galių būtinybę, nevertino \npolitinių partijų vaidmens, esą \natstovavusių tik dalies, o ne vi-\nsos tautos valiai, ir neketino su-\ngrįžti į vadinamuosius „seimų \nlaikus“, prilygintus netvarkai ir \nanarchijai.
Tik A. Voldemarui pa-\nvyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis \npasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios \npadėtį valstybėje.