1775 m. rugpjūtį Janas Ševaljė laiške iš Varšuvos pranešė, kad visi kalba apie laisvą kanclerio vietą. Mirus Mykolui Fryderikui Čartoryskiui, svarstyta, kam atiteks valstybės antspaudas. Tarp kandidatų minėtas Aleksandras Mykolas Sapiega. Tame pačiame laiške tilpo ir paprastas rūpestis: iš Vilniaus dar neatėjo knygų bei astronominių instrumentų siunta. Politika ir kasdieniai reikalai sugulė į vieną lapą. 1775 m. rugpjūčio 16 d. laiškas, VU biblioteka.
Sapiegų istorijoje tokių gretimybių daug. Statuto leidyba ir bylos dėl dvarų, didiko portretas ir sąskaitos, rūmų teatras ir kariuomenės išlaikymas. Parodoje sudėti aštuoni atvaizdai bei dokumentai, o šiame straipsnyje – juos siejantys žmonės ir įvykiai.
Iš kur kilo Sapiegos
Sapiegų pradžia siejama su Smolensko žemės stačiatikių bajorais. XV a. valdovo raštininkas Semionas, lietuviškuose tekstuose vadinamas ir Simonu, laikomas giminės pradininku. Jo sūnų Jono ir Bagdono palikuonys sudarė dvi pagrindines – Kodenio ir Čerėjos – šakas. Vėliau šeima skelbėsi kilusi iš Gedimino sūnaus Narimanto. Tai pačių didikų puoselėta kilmės versija, kurią reikia skirti nuo dokumentais pagrįstos genealogijos. Giminės apžvalga.
Sapiegų herbas vadinamas Lapinu, lenkiškai Lis. Parodoje rodomame XVIII a. raižinyje jo ženklas įkomponuotas į puošnų sudėtinį skydą. Tokie atvaizdai būdavo šeimos viešojo prisistatymo dalis: jie pasakodavo apie kilmę, titulą ir ryšius. Herbo atvaizdo kortelė.
Leonas: nuo raštinės iki Statuto
Leonas Sapiega (1557–1633) jaunystėje mokėsi Leipcige su Radvilų jaunuoliais. Gimęs stačiatikių šeimoje, vėliau pasirinko evangelikų reformatų tikėjimą, o 1586 m. tapo kataliku. Jo gyvenimas apėmė kelias religines aplinkas ir ilgametę tarnybą valdovo kanceliarijoje. Leono biografija.
1588 m. Vilniuje Mamoničių spaustuvė išspausdino Trečiąjį Lietuvos Statutą. Leonas rūpinosi jo patvirtinimu ir finansavo leidimą. Vadinti jį vieninteliu Statuto autoriumi būtų netikslu: teisynas buvo daugelio žmonių ir ankstesnės teisės raidos darbas. Jo leidėjo vardas vis dėlto liko neatskiriamas nuo šios knygos. Leono veikla, Mamoničių spaustuvės istorija.
Parodoje matomas titulinis lapas spausdintas kirilika, su raudona antrašte ir Vyčiu. Greta – 1709 m. nutapytas Leono portretas. Paveikslas sukurtas praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams po jo mirties: jame plunksna, antspaudas ir buožė primena jo pareigas. Tai vėlesnės kartos atminimo kūrinys. Statuto atvaizdas, portretas, Vavelio rinkinys.
.jpg){kind=link}
Knygos iš Ružanų
Ružanuose Leonas kaupė biblioteką, kurią papildė jo sūnūs Jonas Stanislovas, Kristupas Mikalojus ir Kazimieras Leonas. Kazimieras Leonas gyveno 1609–1656 m. ir buvo Leono bei Elžbietos Radvilaitės sūnus. Elžbietos tėvas – Kristupas Radvila Perkūnas. Taigi dviejų įtakingų giminių istorijas jungė ir tiesioginė giminystė. Kazimiero Leono biografija.
Kazimieras Leonas skyrė lėšų teisės katedroms Vilniaus universitete, rėmė kartūzų vienuolyną Berezoje. Testamentu universitetui paliko šeimos knygas. Apie 3 000 knygų rinkinį atgabenti sutrukdė karas; biblioteka Vilnių pasiekė 1666 m. ir gavo Bibliotheca Sapiehana vardą. Fundacijos, bibliotekos istorija.
Išlikusias knygas galima atpažinti iš dovanojimo įrašų ir viršeliuose įspaustų Sapiegų ženklų. Rinkinyje buvo teisės, istorijos, geografijos, filosofijos bei kitų sričių veikalų. VU bibliotekos projektas „Virtus“ pristato senąjį bibliotekos katalogą ir padeda atsekti rinkinio istoriją. VU bibliotekos projektas „Virtus“.
Antakalnio rūmai ir karas su savo bajorais
Kazimieras Jonas Sapiega XVII a. pabaigoje Antakalnyje kūrė rezidenciją su parku ir trinitorių vienuolynu. Rūmų ansamblis intensyviausiai statytas 1689–1692 m. Prie jo dirbo architektas Giovanni Battista Frediani, skulptorius Pietro Perti, tapytojas Michelangelo Palloni. Sapiegų rūmų istorija.
Tuo pat metu etmonas konfliktavo su Vilniaus vyskupu dėl karių laikymo bažnytinėse valdose. 1696 m. pabaigoje sudaryta taika numatė, kad vyskupas panaikins ekskomuniką, o Sapiega išves kariuomenę iš Bažnyčios žemių. Svetainėje šis susitarimas turi atskirą įvykio puslapį su šaltinio teiginiais.
1700 m. konfliktas su didikų ir bajorų priešininkais baigėsi Sapiegų pralaimėjimu prie Valkininkų. Konfederacijos nutarimu buvo siekiama atimti jų pareigas ir valdas. Antakalnio rūmai nusiaubti. Karvedžio rezidencijos prabanga neapsaugojo nuo politinės katastrofos. Valdovų rūmų muziejus apie Antakalnio rezidenciją.
XIX a. pastato paskirtis jau buvo kita: 1829 m. čia oficialiai atidaryta karo ligoninė. Marcelijaus Januševičiaus 1830–1840 m. datuojamas piešinys rodo rūmus iki didžiosios 1843–1848 m. rekonstrukcijos. Jis vertingas tuo, kad leidžia pamatyti vėliau pakeistą pastato pavidalą. Rūmų perstatymai.
Valdos: rūmai, dirbtuvės ir teismo vaznys
Sapiegų turtas buvo išsibarstęs didelėje LDK teritorijoje. Šeimos rezidencijos skirtingais laikotarpiais veikė Kodenyje, Ružanuose, Alšėnuose ir Vilniuje. Atskiros šakos turėjo savus paveldėjimo kelius; vienu metu visų šių valdų vienas žmogus nevaldė. Sapiegų rezidencijos.
| Vieta | Žmogus ir konkretus ryšys | Šaltinis |
|---|---|---|
| Ružanai | Leonas ir jo sūnūs kaupė biblioteką; XVIII a. Aleksandras Mykolas čia įkūrė audyklų ir fajanso dirbtuvių | Biblioteka, Aleksandro Mykolo veikla |
| Antakalnis | Kazimiero Jono XVII a. pabaigos rūmai, parkas ir vienuolyno fundacija | Rūmų istorija |
| Bereza | Kazimieras Leonas (1609–1656) rėmė kartūzų vienuolyną | Biografija |
| Švobiškis | 1695 m. liepos 25 d. vaznio pranešimas apie dvaro perdavimą Kazimiero Sapiegos žinion | Dokumentas |
Švobiškio dokumentas primena, kiek konkrečių veiksmų slypėjo už žodžio „valdos“. Katalogo apraše nurodomas dvaro perėmimas iš Puzinų ir perdavimas Sapiegai. Teismo pareigūnas turėjo tokį veiksmą paliudyti raštu. Vien šis lapas neatskleidžia visos ginčo istorijos, tačiau užfiksuoja datą, vietą ir dalyvius. Pranešimo katalogo kortelė.
Aleksandras Mykolas: teatras ir kanclerio antspaudas
Aleksandras Mykolas Sapiega (1730–1793) buvo Polocko vaivada, lauko etmonas, nuo 1775 m. – LDK kancleris. Jo motina Karolina Teresė Radvilaitė dar kartą sujungė dvi šeimas. Ružanuose ir Derečine jis išlaikė teatrus, steigė gamybos dirbtuves. Tai buvo ir darbdavio, ir kultūros užsakovo vaidmuo. Biografija.
Lampi portrete matome jau aukštas pareigas užėmusį didiką. O Ševaljė laiškai grąžina į dienas, kai dėl tų pareigų dar tik spėliota. Rugpjūčio 21 d. laiške pranešta, kad lauktos knygos ir astronominiai instrumentai pagaliau gauti. Greta minimas laikrodis ir kiti siuntiniai. Korespondencijoje didikų vardai pasirodo tarp žmonių, kurie skaito, siunčia daiktus, laukia naujienų ir rūpinasi pažįstamais. Antrasis laiškas, VU biblioteka.
Kiti šeimos balsai
Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798) priklausė kitai kartai ir kitai politinei aplinkai. 1790 m. jis tapo naujai suformuoto 7-ojo fuzilierių regimento šefu – globėju ir finansuotoju, kuris galėjo pats vadovauti pulkui. Išlikusios regimento sagos šiandien saugomos kaip nedideli šios tarnybos liudytojai. Valdovų rūmų muziejus: 7-ojo regimento sagos.
Onos Sapiegaitės-Jablonowskos veikla vedė į dvarų ūkį ir miestelių tvarkymą. Istorikės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės pasakojime minimas jos rūpestis viešosiomis erdvėmis, poilsiui skirtu parku ir geriamuoju vandeniu. Tokius darbus lengva praleisti dėstant vien pareigybes ir karus, nors dvaro gyventojams jie buvo kasdien juntami. Istorikės pasakojimas LRT.
Giminės žmonės
Čia surinkti 68 šaltiniais identifikuoti istoriniai asmenys: giminės nariai ir jų sutuoktiniai. Registras apima XV–XX a. biografijas, tačiau nėra visų palikuonių genealoginis medis. Kai tikslios datos nepatvirtintos, nurodytas tik amžius. Kiekvienas vardas veda į atskirą puslapį.