žygūnas

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Taigi visuotiniame susirinkime kunigaikščiu buvo išrinktas Vaišvilkas. U 5 ## Puslapis 114 Išleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvilkui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tautos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos valdžios. Iš pradžių Vaišvilkas nė klausyti nenorėjo apie tai, ko jį maldavo žygūnai, nes šitai prieštaravo jo pasirinktam gyvenimo būdui.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai karalius, pasiuntęs žygūną, pareikalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis. Mat nors jie gerai žinojo, jog lietuvių tauta su savo didikais daugiau kaip prieš dvidešimt metų priėmė krikščionybę, tačiau po senovei juos vadino stabmeldžiais, tariamu dievobaimingumu mulkindami krikščioniškųjų šalių valdovus (ir net pačius Romos popiežius), dėl kurių paramos ar nuolaidžiavimo ir galėjo tose žemėse kariauti.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tačiau ligai išgydyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių priemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nutarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose keliuose Lenkijos pasienyje ir uoliai žiūrėti, kad ir imperatoriaus, ir Vytauto žygūnai negalėtų prasmukti nei į vieną, nei į kitą pusę. Viskam vadovauti paskyrė Joną Čarnkovskį.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Iš tikrųjų Ivanas troško išplėsti savo valdas, išdidžiai svajodamas pastūmėti sienas ligi Berezinos ir paimti į savo rankas visą Rusią. Aleksandras kol kas laikėsi nuomonės, 559 ## Puslapis 558 jog tirono įsiūtį galima numalšinti per pasiunti-l nius, todėl liepė Trakų vaivadai Zaberezinskiui šitai pi atsakyti Ivano žygūnui. Esą po Florencijoje sudarytos Rytų ir Vakarų bažnyčių unijos, kai visi Rytų patriarchai ir Bizantijos imperatorius pripažino Romos popiežių aukščiausiąja krikščioniškojo tikėjimo galva, Aleksandras, remdamasis senaisiais Lietuvos įstatymais, rūpinęsis, kad jo valdose gyvenantys rusai irgi prisidėtų prie šios santarvės.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tėvonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs maskvėnams užimti pilį. Glinskis, nepaprastai trokšdamas šios žemės, ėmėsi uždavinio, jis sugalvojo griebtis klastingos gudrybės: nusiuntė būrį savo slaptų žygūnų, kurie, nešykštėdami nei dovanų, nei pažadų, įniko visaip kurstyti įgulą, o po to ir bajorus ir galop palaužė jų ištikimybę. Iš pradžių vienas kitas algininkas, o vėliau kaip paprastai ir visi kiti ėmė kalbėti, kad pilies nieku būdu negalima apginti, nes vargu ar galima tikėtis pagalbos, kuri ateis, matyt, pavėluotai.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Tad kai kitą dieną atvyko žygūnas iš Vilniaus su pranešimu, kad sutarta dėl taikos ir kad kunigaikščiui Kęstučiui sava kariauna nebereikalinga, ji tučtuojau iširo - visi skubiai veržėsi važiuoti į namus, kur greitai buvo paskleisti gandai, jog esą įtūžę kryžiuočiai, išsiskaidę į mažus būrius, grįžta atgal, kad esą, atsilygindami už savo kelionę į Lietuvą, nusiaubtų visus valsčius Žemaitijoje.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Galop kunigaikštienė Vytautienė išsiuntė žygūną Vilniun, prašydama Hanulą kaip nors gauti didžiojo kunigaikščio apsaugos raštą jos kelionei į Mazoviją. Žygūnas, grįždamas su atsakymu ir apsaugos raštu, atvežė Marijos Vaidilienės laišką Prokšai**, skubinantį susidoroti su Vytautu, kai tik šio žmona išvažiuos iš Krėvos, nes dėl to kalinio Jogaila ima tižti.