Į Pinską išsiųsti žygūnai turėjo pakviesti vienuolį Vaišvilką perimti tėvo paliktą valdžią.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 114
Taigi visuotiniame\nsusirinkime kunigaikščiu buvo išrinktas Vaišvilkas.\nU 5\n\n## Puslapis 114\n\nIšleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvil\nkui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tau\ntos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos\nvaldžios. Iš pradžių Vaišvil\nkas\nnė\nklausyti nenorėjo\napie tai, ko jį maldavo žy\ngūnai, nes šitai prieštaravo\njo pasirinktam gyvenimo bū\ndui.
Karalius per žygūną pareikalavo, kad kryžiuočiai nelaužytų susitarimo ir nedarytų skriaudų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 370
Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai kara lius, pasiuntęs žygūną, parei kalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis. Mat nors jie gerai žinojo, jog lietu vių tauta su savo didikais daugiau kaip prieš dvidešimt metų priėmė krikščionybę, tačiau po senovei juos va dino stabmeldžiais, tariamu dievobaimingumu mulkin dami krikščioniškųjų šalių valdovus (ir net pačius Ro mos popiežius), dėl kurių paramos ar nuolaidžiavimo ir galėjo tose žemėse kariauti.
Jedlnioje lenkų seimas nutarė saugoti Lenkijos pasienio kelius, kad imperatoriaus ir Vytauto žygūnai neprasmuktų nė viena kryptimi.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 422
Tačiau ligai išgy\ndyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių\npriemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nu\ntarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose ke\nliuose Lenkijos pasienyje ir\nuoliai žiūrėti, kad ir impera\ntoriaus, ir Vytauto žygūnai\nnegalėtų prasmukti nei į vie\nną, nei į kitą pusę. Viskam\nvadovauti paskyrė Joną Čar-\nnkovskį.
Aleksandras pavedė Trakų vaivadai Zaberezinskiui atsakyti Ivano žygūnui dėl mėginimo numalšinti Ivano įsiūtį per pasiuntinius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 557
Iš tikrųjų\nIvanas troško išplėsti savo valdas, išdidžiai svajoda\nmas pastūmėti sienas ligi Berezinos ir paimti į savo ran\nkas visą Rusią. Aleksandras kol kas laikėsi nuomonės,\n559\n\n## Puslapis 558\n\njog tirono įsiūtį galima numalšinti per pasiunti-l\nnius, todėl liepė Trakų vaivadai Zaberezinskiui šitai pi\natsakyti Ivano žygūnui. Esą po Florencijoje sudarytos\nRytų ir Vakarų bažnyčių unijos, kai visi Rytų patriar\nchai ir Bizantijos imperatorius pripažino Romos po\npiežių aukščiausiąja krikščioniškojo tikėjimo galva,\nAleksandras, remdamasis senaisiais Lietuvos įstatymais,\nrūpinęsis, kad jo valdose gyvenantys rusai irgi prisi\ndėtų prie šios santarvės.
Glinskis nusiuntė slaptų žygūnų būrį, kad dovanomis ir pažadais kurstytų įgulą bei bajorus ir palaužtų jų ištikimybę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 624
Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tė vonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs mask- vėnams užimti pilį. Glinskis, nepaprastai trokšdamas šios žemės, ėmėsi uždavinio, jis sugalvojo griebtis klas tingos gudrybės: nusiuntė būrį savo slaptų žygūnų, ku rie, nešykštėdami nei dovanų, nei pažadų, įniko vi saip kurstyti įgulą, o po to ir bajorus ir galop palaužė jų ištikimybę. Iš pradžių vienas kitas algininkas, o vėliau kaip paprastai ir visi kiti ėmė kalbėti, kad pi lies nieku būdu negalima apginti, nes vargu ar gali ma tikėtis pagalbos, kuri ateis, matyt, pavėluotai.
Žygūnas iš Vilniaus pranešė apie sutartą taiką, todėl Kęstučio kariuomenė iširo, o Žemaitijoje pasklido gandai, kad įtūžę kryžiuočiai, grįždami atgal, nusiaubsią visus valsčius.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 270
Tad kai kitą dieną atvyko žygūnas iš Vilniaus su pra nešimu, kad sutarta dėl taikos ir kad kunigaikščiui Kęstučiui sava kariauna nebereikalinga, ji tučtuojau iširo - visi skubiai veržėsi važiuoti į namus, kur greitai buvo paskleisti gandai, jog esą įtūžę kryžiuočiai, išsiskaidę į mažus būrius, grįžta atgal, kad esą, atsilygindami už savo kelionę į Lietuvą, nusiaubtų visus vals čius Žemaitijoje.
Vytautienės pasiųstas žygūnas į Vilnių grįžo su atsakymu, apsaugos raštu ir Marijos Vaidilienės laišku Prokšai, kuriame raginta susidoroti su Vytautu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 279
Galop kunigaikštienė Vytautienė išsiuntė žygūną Vilniun, prašyda ma Hanulą kaip nors gauti didžiojo kunigaikščio apsaugos raštą jos kelionei į Mazoviją. Žygūnas, grįždamas su atsakymu ir apsaugos raštu, atvežė Marijos Vaidilienės laišką Prokšai**, skubinantį susidoroti su Vytautu, kai tik šio žmona išvažiuos iš Krėvos, nes dėl to kalinio Jogaila ima tižti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kai žygūnai nesilio vė maldavę bei kalbėję, jog jis turįs pasigailėti per nesandorą žūstančios tėvynės, Vaišvilkas palūžo ir nusileido pasiuntiniams. Kai iš Pinsko atvyko į Naugarduką, buvo aprūpintas svita, sudaryta iš ajrlinkinių bajorų, po to skubiai leidosi į Kernavę, kol dar nebuvo išsiskirstę didikai; jį priėmė su didele pagarba bei džiaugsmu ir su įprastinėmis apeigomis paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto niekada negalima buvo jo priversti užmiršti viso ankstyvesnio gyvenimo: paprastai ant purpurinio apsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio įžadų ženklą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
imperatoriumi, ir pareikalavo priesaika patvirtinti kai kuriuos naujos sutarties straipsnius. Į tai Vytautas tarė: ,,Su dėkingumu priimu V y ta u to a tsa k y m a s savo didelio draugo dovaną, rodančią valdovo palankumą, nors pats manau, kad nereikia naujų draugystės įro dymų. Senosios draugystės pastovumui laiduoti visiškai užtenka ankstesnio susitarimo, nepaisant to, kad jis nepatvirtintas jokia priesaika.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sutelkę jėgas, visi kartu užpuolė Brianską ir dėl rusų klastingos išdavystės be vargo užėmė miestą, o netrukus prie išdavikų prisidėjo visa Seversko žemė — Černigovas, Starodubas, Naugardas ir Rylskas. Aleksandro pasiuntiniai Stanislovas Strumila Petravičius, Smolensko vietininkas, ir Fiodoras Grigo- rovičius, Lietuvos raštininkas, ryžtingai derėjosi su Ivanu, reikalaudami atlyginti skriaudas. Šis, labiau geisdamas plėsti savo valdas, nei paisyti duoto žodžio bei giminystės, ryžosi galop viešai įpilti pasiuntiniams taurę nuodų, kuriuos ligi šiol virino, puoselėdamas šir dyje slaptus kėslus. Be reikalo, tarė, minimos čia su tartys, kurios, tiek kartų Aleksandro sulaužytos, seniai neturinčios jokios vertės. Juk jis įsakęs Vilniaus vys kupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d - Smolensko Juozapui Solta- rui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; li gi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodė mės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje.