Į Pinską išsiųsti žygūnai turėjo pakviesti vienuolį Vaišvilką perimti tėvo paliktą valdžią. Karalius per žygūną pareikalavo, kad kryžiuočiai nelaužytų susitarimo ir nedarytų skriaudų. Jedlnioje lenkų seimas nutarė saugoti Lenkijos pasienio kelius, kad imperatoriaus ir Vytauto žygūnai neprasmuktų nė viena kryptimi.
Taigi visuotiniame\nsusirinkime kunigaikščiu buvo išrinktas Vaišvilkas.\nU 5\n\n## Puslapis 114\n\nIšleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvil\nkui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tau\ntos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos\nvaldžios. Iš pradžių Vaišvil\nkas\nnė\nklausyti nenorėjo\napie tai, ko jį maldavo žy\ngūnai, nes šitai prieštaravo\njo pasirinktam gyvenimo bū\ndui.
Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai kara lius, pasiuntęs žygūną, parei kalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis. Mat nors jie gerai žinojo, jog lietu vių tauta su savo didikais daugiau kaip prieš dvidešimt metų priėmė krikščionybę, tačiau po senovei juos va dino stabmeldžiais, tariamu dievobaimingumu mulkin dami krikščioniškųjų šalių valdovus (ir net pačius Ro mos popiežius), dėl kurių paramos ar nuolaidžiavimo ir galėjo tose žemėse kariauti.
Tačiau ligai išgy\ndyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių\npriemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nu\ntarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose ke\nliuose Lenkijos pasienyje ir\nuoliai žiūrėti, kad ir impera\ntoriaus, ir Vytauto žygūnai\nnegalėtų prasmukti nei į vie\nną, nei į kitą pusę. Viskam\nvadovauti paskyrė Joną Čar-\nnkovskį.
Iš tikrųjų\nIvanas troško išplėsti savo valdas, išdidžiai svajoda\nmas pastūmėti sienas ligi Berezinos ir paimti į savo ran\nkas visą Rusią. Aleksandras kol kas laikėsi nuomonės,\n559\n\n## Puslapis 558\n\njog tirono įsiūtį galima numalšinti per pasiunti-l\nnius, todėl liepė Trakų vaivadai Zaberezinskiui šitai pi\natsakyti Ivano žygūnui. Esą po Florencijoje sudarytos\nRytų ir Vakarų bažnyčių unijos, kai visi Rytų patriar\nchai ir Bizantijos imperatorius pripažino Romos po\npiežių aukščiausiąja krikščioniškojo tikėjimo galva,\nAleksandras, remdamasis senaisiais Lietuvos įstatymais,\nrūpinęsis, kad jo valdose gyvenantys rusai irgi prisi\ndėtų prie šios santarvės.
Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tė vonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs mask- vėnams užimti pilį. Glinskis, nepaprastai trokšdamas šios žemės, ėmėsi uždavinio, jis sugalvojo griebtis klas tingos gudrybės: nusiuntė būrį savo slaptų žygūnų, ku rie, nešykštėdami nei dovanų, nei pažadų, įniko vi saip kurstyti įgulą, o po to ir bajorus ir galop palaužė jų ištikimybę. Iš pradžių vienas kitas algininkas, o vėliau kaip paprastai ir visi kiti ėmė kalbėti, kad pi lies nieku būdu negalima apginti, nes vargu ar gali ma tikėtis pagalbos, kuri ateis, matyt, pavėluotai.
Žygūnas iš Vilniaus pranešė apie sutartą taiką, todėl Kęstučio kariuomenė iširo, o Žemaitijoje pasklido gandai, kad įtūžę kryžiuočiai, grįždami atgal, nusiaubsią visus valsčius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Tad kai kitą dieną atvyko žygūnas iš Vilniaus su pra nešimu, kad sutarta dėl taikos ir kad kunigaikščiui Kęstučiui sava kariauna nebereikalinga, ji tučtuojau iširo - visi skubiai veržėsi važiuoti į namus, kur greitai buvo paskleisti gandai, jog esą įtūžę kryžiuočiai, išsiskaidę į mažus būrius, grįžta atgal, kad esą, atsilygindami už savo kelionę į Lietuvą, nusiaubtų visus vals čius Žemaitijoje.