Sąvoka žymi vietinę savivardystę ir kalbinės tapatybės būklę pietryčių Lietuvoje, kur dvikalbystės ir slavizacijos procesai nesutapo su aiškia baltarusiška etnine savimone.
Bet rytiniai ir pietrytiniai šio ploto pakraščiai jau buvo apimti dvikalbystės ir kalbinės slavizacijos (baltarusėjimo) procesų, prarandant lietuvio, bet neįgyjant baltarusio etninės savimonės, laikant save tiesiog čiabuviais (tuteišiais). Mat baltarusių šnekta pragmatiniu požiūriu buvo patogesnė, nes leido suprasti ir lenkiškai kalbančius ponus bei kunigus, ir rusų valdžios atstovus. Didesnį pagreitį šis procesas įgis XIX a.
Bemaž visa Vilniaus gubernijos teritorija, suskirstyta į 11 apskričių, istoriniu etnografiniu požiūriu buvo lietuviška, taip pat ir Gardino gubernijos šiaurinis pakraštys. Bet rytiniai ir pietrytiniai šio ploto pakraščiai jau buvo apimti dvikalbystės ir kalbinės slavizacijos (baltarusėjimo) procesų, prarandant lietuvio, bet neįgyjant baltarusio etninės savimonės, laikant save tiesiog čiabuviais (tuteišiais). Mat baltarusių šnekta pragmatiniu požiūriu buvo patogesnė, nes leido suprasti ir lenkiškai kalbančius ponus bei kunigus, ir rusų valdžios atstovus.
1819 m. nuo Vilniaus gubernijos atskirtas ir Kuršo (Kurliandijos) gubernijai perduotas siauras Lietuvos pajūrio ruožas – Palangos ir Šventosios apylinkės. Bemaž visa Vilniaus gubernijos teritorija, suskirstyta į 11 apskričių, istoriniu etnografiniu požiūriu buvo lietuviška, taip pat ir Gardino gubernijos šiaurinis pakraštys. Bet rytiniai ir pietrytiniai šio ploto pakraščiai jau buvo apimti dvikalbystės ir kalbinės slavizacijos (baltarusėjimo) procesų, prarandant lietuvio, bet neįgyjant baltarusio etninės savimonės, laikant save tiesiog čiabuviais (tuteišiais).