O tai reiškė, kad L I E T U V O S I S T O R I J A 124 lenkai, lietuviai, žydai buvo laikomi tik šio krašto tautinėmis mažumomis, kurioms leista plėtoti savo kultūrinę veiklą, jei ji caro administracijos požiūriu nėra pavojinga imperijos interesams. Lietuvos teritorijoje taip pat veikė daug visuomeninių ir kultūrinių organizacijų, beveik visų lenkų (Lenkijos) politinių partijų padaliniai. Etninės lietuvybės pagrindu gimstančiai nacijai vyskupo Antano Baranausko formuluoti tikslai atrodė pasiekiami, ypač jei atsirastų valstybė, kuri juos laikytų ir savo kultūros politikos dalimi.
Lietuvos teritorijoje taip pat veikė daug visuomeninių ir kultūrinių organizacijų, beveik visų lenkų (Lenkijos) politinių partijų padaliniai. Labiausiai savo veiklą čia buvo išplėtoję lenkų tautiniai demokratai, kurių lyderis visų lenkų žemių mastu Romanas Dmovskis (Roman Dmowski) vadovavosi lenkų organinio nacionalizmo doktrina. Etniniams lietuviams jų įsivaizduojamoje Lenkijos valstybėje (arba autonominėje Lenkijoje Rusijos sudėtyje) buvo numatytas etninės kultūrinės mažumos statusas. Nedaug nuo jų skyrėsi lenkų krikščionių demokratų pozicija.
Etninės lietuvybės pagrindu gimstančiai nacijai vyskupo Antano Baranausko formuluoti tikslai atrodė pasiekiami, ypač jei atsirastų valstybė, kuri juos laikytų ir savo kultūros politikos dalimi. Savo valstybingumo planuose lenkai numatė lietuviams tik tautinės mažumos statusą. Tarsi „atsidėkodami“ už tai lietuviai savo vizijų Lietuvos valstybėje lenkiškai kalbantiesiems taip pat numatė tik tautinės mažumos statusą. Dialogas komplikavosi. 1914 m. pradžioje dar niekas nemąstė, kad po kelerių metų teks imtis praktinės veiklos svajonėms įgyvendinti, kad netrukus reikės rinktis ne draugijas pagal kalbą, o Lenkijos arba Lietuvos piliečio pasą.
Negalėdami dėl prastų tarpvalstybinių santykių vykdyti platesnės politinės veiklos, Lietuvos lenkai daug jėgų skyrė kultūrinei veiklai. Apskritai tautinės mažumos, tarp jų rusai ir vokiečiai, galėjusios laisvai puoselėti savo kalbą ir kultūrą, nesijautė lygiateisės su lietuviais, gaudamos tik lietuvių padėjėjų vaidmenį, atsitrenkdamos į nematomus barjerus, kai siekė valstybinės tarnybos.
Etninės lietuvybės pagrindu gimstančiai nacijai vyskupo Antano Baranausko formuluoti tikslai atrodė pasiekiami, ypač jei atsirastų valstybė, kuri juos laikytų ir savo kultūros politikos dalimi. Savo valstybingumo planuose lenkai numatė lietuviams tik tautinės mažumos statusą. Tarsi „atsidėkodami“ už tai lietuviai savo vizijų Lietuvos valstybėje lenkiškai kalbantiesiems taip pat numatė tik tautinės mažumos statusą. Dialogas komplikavosi. 1914 m. pradžioje dar niekas nemąstė, kad po kelerių metų teks imtis praktinės veiklos svajonėms įgyvendinti, kad netrukus reikės rinktis ne draugijas pagal kalbą, o Lenkijos arba Lietuvos piliečio pasą.