Juo buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkų karaliams. Tuo būdu Lietuvos savarankiškumas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Bajorų pritarimas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo.
Iš savo pusės Lenkų bajorai pasižadėjo, kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. Tuo būdu Lietuvos savarankiškumas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos.
Po ilgų derybų, 1401 m. buvo pasiektas naujas susitarimas, kurs buvo patvirtintas 4 atskirais dokumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkų bajorai. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žuvęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą surašė Radome. Todėl šis susitarimas yra vadinamas Vilniaus Radomo susitarimu. Juo buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkų karaliams.