Lietuvos istorijos žinių lobynas
Sąvoka
6 teiginiai7 įrašai0 ryšių
Vikipedijos įžanga
Pilkapis, pilkapiai, „(su)piltas kapas“ – senovės baltų ir kitų pasaulio tautų laidojimo vieta.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Pilkapis – žmonių rankomis supilta žemės kalva, rusinų vadinama kurhanu, laikyta kapu ir senovės paminklu. Teodoro Narbuto aprašytuose pasakojimuose tokie objektai priskiriami neatmenamos senovės epochai ir siejami su tauta, gyvenusia šioje žemėje iki slavų arba jų pavergta. Pilkapio reikšmė čia pirmiausia memorialinė: jis saugojo po žeme besiilsinčių žmonių palaikų atminimą. Baltarusių pilkapių horizontalus pjūvis, pasak Narbuto, buvo šiek tiek suplotos elipsės formos, o vertikalusis sudarė dalį apskritimo. Vietos kaimiečiai pilkapius gerbė ir, nelaikydami jų savo protėvių kapais, nedrįsdavo jų liesti nei noragu, nei kitais įrankiais.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| ReikšmėŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| VartosenaŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Variantai |
|
|
Patikrinti teiginiai
Teodoras Narbutas pilkapius apibrėžia kaip žmonių rankomis supiltas žemės kalvas, rusinų vadinamas kurhany.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis, rusinu vadinami kurhany.
Teodoro Narbuto užrašytuose pasakojimuose kaimiečiai neliečia pilkapių iš pagarbos po jais besiilsinčių žmonių palaikams.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnepras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių kasėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mūsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagarbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams niekada nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Teodoras Narbutas nurodo, kad rusinai pilkapius vadina kurhany.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis, rusinu vadinami kurhany.
Teodoras Narbutas baltarusių pilkapių horizontalų pjūvį apibūdina kaip šiek tiek suplotos elipsės formą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Ypač mus domina baltarusių pilkapiai, savo forma ir dydžiu besiskiriantys nuo ukrainietiškų, arba stepinių. Šie yra gana aukšti ir turi konuso'formą arba labai panašūs į šieno kupetas; jie dažniausiai išbarstyti pavieniui šen bei ten, juose beveik visada randama ginklų ir turtingų riterių apdarų likučių. Tuo tarpu baltarusių yra (kitokie. Horizontalus jų pjūvis yra šiek tiek suplotos elipsės formos, vertikalus skersinis pjūvis sudaro dalį apskritimo.
Teodoro Narbuto užrašytuose vietos padavimuose pilkapiai visuomet laikomi kapais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnepras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių kasėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mūsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagarbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams niekada nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Teodoro Narbuto užrašytuose vietos pasakojimuose pilkapiai priskiriami neatmenamos senovės epochai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnepras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių kasėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mūsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagarbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams niekada nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 6 | 5 |