Teodoro Narbuto užrašytuose pasakojimuose kaimiečiai neliečia pilkapių iš pagarbos po jais besiilsinčių žmonių palaikams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 382
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais.\nb) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai.\nc) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje\nžemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią\nslavai pavergė ginklu,\nd) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnep-\nras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto\nmiestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių ka-\nsėjų genties sostine.\ne) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mū-\nsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors\nnelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagar-\nbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams nieka-\nda nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais,\no juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury\nlaukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Teodoras Narbutas baltarusių pilkapių horizontalų pjūvį apibūdina kaip šiek tiek suplotos elipsės formą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 380
Ypač mus domina baltarusių\npilkapiai, savo forma ir dydžiu besiskiriantys nuo ukrai-\nnietiškų, arba stepinių. Šie yra gana aukšti ir turi konu-\nso'formą arba labai panašūs į šieno kupetas; jie dažniau\nsiai išbarstyti pavieniui šen bei ten, juose beveik visada\nrandama ginklų ir turtingų riterių apdarų likučių. Tuo\ntarpu baltarusių yra (kitokie. Horizontalus jų pjūvis yra\nšiek tiek suplotos elipsės formos, vertikalus skersinis pjū\nvis sudaro dalį apskritimo.
Teodoras Narbutas pilkapius apibrėžia kaip žmonių rankomis supiltas žemės kalvas, rusinų vadinamas kurhany.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 380
Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis,\nrusinu vadinami kurhany.
Teodoro Narbuto užrašytuose vietos padavimuose pilkapiai visuomet laikomi kapais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 382
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais.\nb) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai.\nc) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje\nžemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią\nslavai pavergė ginklu,\nd) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnep-\nras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto\nmiestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių ka-\nsėjų genties sostine.\ne) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mū-\nsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors\nnelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagar-\nbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams nieka-\nda nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais,\no juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury\nlaukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Teodoras Narbutas nurodo, kad rusinai pilkapius vadina kurhany.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 380
Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis,\nrusinu vadinami kurhany.
Teodoro Narbuto užrašytuose vietos pasakojimuose pilkapiai priskiriami neatmenamos senovės epochai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 382
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais.\nb) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai.\nc) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje\nžemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią\nslavai pavergė ginklu,\nd) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnep-\nras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto\nmiestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių ka-\nsėjų genties sostine.\ne) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mū-\nsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors\nnelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagar-\nbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams nieka-\nda nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais,\no juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury\nlaukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Apskri tai panašūs radiniai priklauso prie retenybių. Pavyko surinkti šiuos tenykščių kaimo gyventojų iš saugotus vietos padavimus ir pasakojimus: a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnep- ras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių ka sėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mū sų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagar bos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams nieka da nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tokia surinkta pradinės Kijevo istorijos medžiaga, ku ria remdamasis, išmanantis istoriją ir turintis noro galės po mūsų parašyti platesnę studiją, jei laikas, sveikata ir amžius neleis mums šito įgyvendinti. * * * VII Priedas A p ie p ilk a p iu s Šis lietuvių tautos istoriją dominantis straipsnis buvo parašytas leidiniui „Tygodnik Wilenslki“', bet ir dabar čia verta pakartoti jį su tam tikromis pataisomis. Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis, rusinu vadinami kurhany.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005