Teodoro Narbuto užrašytuose pasakojimuose kaimiečiai neliečia pilkapių iš pagarbos po jais besiilsinčių žmonių palaikams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 382
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnepras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių kasėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mūsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagarbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams niekada nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Teodoras Narbutas baltarusių pilkapių horizontalų pjūvį apibūdina kaip šiek tiek suplotos elipsės formą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 380
Ypač mus domina baltarusių pilkapiai, savo forma ir dydžiu besiskiriantys nuo ukrainietiškų, arba stepinių. Šie yra gana aukšti ir turi konuso'formą arba labai panašūs į šieno kupetas; jie dažniausiai išbarstyti pavieniui šen bei ten, juose beveik visada randama ginklų ir turtingų riterių apdarų likučių. Tuo tarpu baltarusių yra (kitokie. Horizontalus jų pjūvis yra šiek tiek suplotos elipsės formos, vertikalus skersinis pjūvis sudaro dalį apskritimo.
Teodoras Narbutas pilkapius apibrėžia kaip žmonių rankomis supiltas žemės kalvas, rusinų vadinamas kurhany.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 380
Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis, rusinu vadinami kurhany.
Teodoro Narbuto užrašytuose vietos padavimuose pilkapiai visuomet laikomi kapais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 382
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnepras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių kasėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mūsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagarbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams niekada nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.
Teodoras Narbutas nurodo, kad rusinai pilkapius vadina kurhany.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 380
Pilkapiai — žemės kalvos, supiltos žmonių rankomis, rusinu vadinami kurhany.
Teodoro Narbuto užrašytuose vietos pasakojimuose pilkapiai priskiriami neatmenamos senovės epochai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 382
a) Pilkapiai visuomet buvo laikomi kapais. b) Jie priklauso neatmenamos senovės epochai. c) Tai paminklai kažkokios tautos, gyvenusios šioje žemėje iki slavų ir su jais kariavusios, arba tos, kurią slavai pavergė ginklu, d) Rogačiovas, esąs trikampyje, kurį skalauja Dnepras ir Drutė, ant kalvos, laikomas seniausiu šio krašto miestu ir visų pripažįstamas šios buvusios pilkapių kasėjų genties sostine. e) Vis dėlto pilkapius visuomet gaubė dabartinės mūsų kraštiečių kartos pagarba. Šiandien kaimiečiai nors nelaiko jų savo tautos protėvių kapais, tačiau iš pagarbos po jais besiilsinčios genties žmonių palaikams niekada nesiryžta paliesti jų nei noragu, nei kitais įrankiais, o juo labiau kasinėti, atvirkščiai, nors jie stūkso vidury laukų, tarp pastatų ir gerokai trukdo, jie jų neliečia.