Imperijos politikoje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. „Lenkų pradų“ kategorijai priskirta ir Katalikų bažnyčia, tačiau caro valdžia vien tarptautinės politikos sumetimais negalėjo imtis tiesioginės Katalikų bažnyčios likvidavimo akcijos.
„Lenkų pradų“ kategorijai priskirta ir Katalikų bažnyčia, tačiau caro valdžia vien tarptautinės politikos sumetimais negalėjo imtis tiesioginės Katalikų bažnyčios likvidavimo akcijos. Tad Bažnyčios veikla varžyta, katalikai diskriminuojami ir viliojami į stačiatikybę. „Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nugalėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, tad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą jų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
L I E T U V O S I S T O R I J A 114 LIAUDIS VIRSTA TAUTA N ors Rusijos imperijos vidaus politika nerusiškų imperijos regionų ir „pakraščių“ atžvilgiu tuomet dar nebuvo beatodairiškai persmelkta rusų nacionalizmo (pastarasis principas taps vyraujančiu imperijos vidaus politikos principu Aleksandro III (1881–1894) laikais), abu sukilimai Rusijos aukštuosiuose sluoksniuose sukėlė rusiško nacionalizmo ir polonofobijos bangą. Imperijos politikoje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pačią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad po baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai įmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.
L I E T U V O S I S T O R I J A 114 LIAUDIS VIRSTA TAUTA N ors Rusijos imperijos vidaus politika nerusiškų imperijos regionų ir „pakraščių“ atžvilgiu tuomet dar nebuvo beatodairiškai persmelkta rusų nacionalizmo (pastarasis principas taps vyraujančiu imperijos vidaus politikos principu Aleksandro III (1881–1894) laikais), abu sukilimai Rusijos aukštuosiuose sluoksniuose sukėlė rusiško nacionalizmo ir polonofobijos bangą. Imperijos politikoje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pačią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad po baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai įmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.