Federacija – Lietuvos ir Lenkijos santykiams spręsti siūlytas federacinės valstybės projektas. 1921 m. Sąjungininkai Vilniaus klausimą ir Lietuvos bei Lenkijos priešpriešą mėgino sureguliuoti federacijos būdu. Lietuviai šio principo vengė, nes baiminosi, kad nedidelė Lietuva pranyktų daug didesnės Lenkijos politinėje erdvėje, tačiau sutiko derėtis, jei Varšuva pripažintų Lietuvą su sostine Vilniumi. P. Himansas parengė projektą, pagal kurį federacinę valstybę būtų sudarę Kauno ir Vilniaus kantonai. Vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos federacijos planas nesusiklostė, o lietuviams iš Lenkijos teliko tikėtis nepriklausomos Lietuvos siauresnėse etnografinėse ribose.
1921 m. federacijos būdu siūlyta reguliuoti Vilniaus klausimą ir Lietuvos bei Lenkijos priešpriešą.
Šaltinio autorių aprašomas 1921 m. istorinis kontekstas; lietuviai federacijos principo vengė, tačiau sutiko derėtis su sąlyga, kad Varšuva pripažintų Lietuvą su sostine Vilniumi.
Lietuviai federacijos principo vengė logiškai manydami, kaip čia 2 milijonams lietuvių nepaskendus 28 milijonų lenkų jūroje, tačiau derėtis sutiko, jeigu tik Varšuva pripažins Lietuvą su sostine Vilniumi.
Tačiau 1921 m. Vilniaus klausimo ir Lietuvos ir Lenkijos priešpriešos sureguliavimą Sąjungininkai sumanė išspręsti federacijos būdu. Varšuva tam nesipriešino, tačiau lietuviams federacija netiko – kam tada apskritai kovoti dėl nepriklausomybės?
Lietuvos pripažinimo reikalai nejudėjo į priekį, daugybė durų jai buvo užtrenktos, nes Prancūzija palaikė didelės Lenkijos „nuo jūros iki jūros“ (nuo Baltijos iki Juodosios) planą, ypač Rusijos iširimo atveju. Pageidaujama Lenkijos ir Lietuvos federacija niekaip nesilipdė, paaiškėjo, kad lietuviai iš lenkų galėjo tikėtis nepriklausomos Lietuvos tik siauresnėse etnografinėse ribose. Lenkams nepaisant Lietuvos interesų lietuviai stodavo į nelanksčią opoziciją bet kokiam susitarimui su jais, net jei jis būtų galimas ar naudingas.