Kai anksčiau ne kieno nors kito, kaip tik didžiai gerbiamo pono Vilniaus vyskupo ar paties vikaro ir tuo metu einančio pa reigas oficijolo paprastai būdavo iškviečiami, teisiami ir ekskomunikuojami, jie manė ateitį būsiant sunkią ir nepakelia mą, kadangi. Taigi tokius paprotinės tei sės ir bažnyčios valdinių niekintojus teisingai ir teisėtai ka pitulos buvo nuspręsta ekskomunikuoti; ir yra pripažinta, kad tai nėra nauja, kadangi tokios yra ir kitos katedrų baž nyčios, konkrečiai Krokuvos, kurios pavyzdžiu. Nusprendėme ir šiuo raštu nu sprendžiame, kad Vilniaus katedros bažnyčios kapitula baž nytinėse jos pačios asmenų ir valdinių bylose jurisdikciją su ekskomunikacijos teise, leistą Vilniaus vyskupų ir patvir tintą Apaštalų Sosto, turėti ir ja laisvai.
Taigi mes, pamatę [abiejų] pusių raštus ir privilegijas, juos kruopščiai apsvarstę, pasitarę su mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žymiausiais ponais, trokšdami teisių, imunitetų ir privilegijų visiems mūsų valdiniams, bet pirmiausia švenčiausioms bažnyčioms suteiktų, nes to laimingosios mūsų sublimacijos metu duota priesaika esame įpareigoti laikytis ir įsakome tai išsaugoti su tinkamu tvirtumu ir jėga. Nusprendėme ir šiuo raštu nusprendžiame, kad Vilniaus katedros bažnyčios kapitula bažnytinėse jos pačios asmenų ir valdinių bylose jurisdikciją su ekskomunikacijos teise, leistą Vilniaus vyskupų ir patvirtintą Apaštalų Sosto, turėti ir ja laisvai naudotis gali ir privalo. Ir todėl tos pačios kapitulos priimtas sprendimas ekskomunikuoti miesto tarnus už plėšikavimą buvo gerai ir pagal įstatymus mestas ir išplatintas.
Kad mus pasiekė žinia apie nesutarimus, kilusius tarp tarėjų ir visos mūsų Vilniaus miesto tarybos - iš vienos pusės, ir garbingųjų prelatų ir kanauninkų bei visos Vilniaus katedros bažnyčios kapitulos - iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos, kurią, kaip savo ir viso minėto miesto vardu tvirtino vaitas ir tarėjai, pati kapitula prieš Vilniaus miesto gyventojus nepagrįstai išplečia ir faktiškai juos [bausdama] negaliojančiomis bausmėmis užkerta kelią bažnyčiai bendrauti su žmonėmis. Kai anksčiau ne kieno nors kito, kaip tik didžiai gerbiamo pono Vilniaus vyskupo ar paties vikaro ir tuo metu einančio pareigas oficijolo paprastai būdavo iškviečiami, teisiami ir ekskomunikuojami, jie manė ateitį būsiant sunkią ir nepakeliamą, kadangi privalo paklusti gausybei teisėjų ir būti jų baudžiami pagal tos [kapitulos] tvarką, ypač esant grynai pasaulietiniams reikalams, iškilusiems ir vykstantiems tarp pasauliečių, kuriuos, kad būtų įvesta ir išsaugota gera tvarka šiame mieste, skirta [tvarkyti] ne privatiems žmonėms, o civilinei įstaigai. Kaip minėtoji kapitula dėl atimtos iš kapitulos valdinių degtinės ir mažesnės, negu nurodyta, iškeptos 379 ## Puslapis 396 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS sententijs excommunicationis innodasset.
O [vaitas ir tarėjai] nesilaikydami įstatymų pasisavina iš bažnyčios valdinių sau patogią jurisdikciją, [teigdami] esą šitai nei teise, nei papročiais nėra leista, kad jiems Vilniaus kapitula skirtų bažnytines cenzūras, nes ką nors spręsti bažnyčios valdinių atžvilgiu ar juos bausti už nusikaltimus priklauso ne tarėjams ar Vilniaus miestui, o Vilniaus kapitulai ir pagal teisę, ir pagal paprotį, iki šiol tvirtai saugotą. Taigi tokius paprotinės teisės ir bažnyčios valdinių niekintojus teisingai ir teisėtai kapitulos buvo nuspręsta ekskomunikuoti; ir yra pripažinta, kad tai nėra nauja, kadangi tokios yra ir kitos katedrų bažnyčios, konkrečiai Krokuvos, kurios pavyzdžiu yra ši Vilniaus pastatyta, gavusi panašius įstatymus ir privilegijas bei 381 ## Puslapis 398 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS privilegiis, ac moribus decorata cernatur, simili iurisdictione utatur, petieruntque se et Capitulum suum, circa buiusmodi iura, privilegia, et consvetudinem in iurisdictione praefata conservari, et sententiam excommunicationis, in praefatos Civitatis famulos latam, iuste et legitime emanasse decerni.