Kai anksčiau ne kieno nors kito, kaip tik didžiai gerbiamo pono Vilniaus vyskupo ar paties vikaro ir tuo metu einančio pa reigas oficijolo paprastai būdavo iškviečiami, teisiami ir ekskomunikuojami, jie manė ateitį būsiant sunkią ir nepakelia mą, kadangi. Taigi tokius paprotinės tei sės ir bažnyčios valdinių niekintojus teisingai ir teisėtai ka pitulos buvo nuspręsta ekskomunikuoti; ir yra pripažinta, kad tai nėra nauja, kadangi tokios yra ir kitos katedrų baž nyčios, konkrečiai Krokuvos, kurios pavyzdžiu. Nusprendėme ir šiuo raštu nu sprendžiame, kad Vilniaus katedros bažnyčios kapitula baž nytinėse jos pačios asmenų ir valdinių bylose jurisdikciją su ekskomunikacijos teise, leistą Vilniaus vyskupų ir patvir tintą Apaštalų Sosto, turėti ir ja laisvai.
Taigi mes, pamatę [abiejų] pusių raštus ir privilegijas, juos kruopščiai apsvarstę, pasitarę su mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žymiausiais po nais, trokšdami teisių, imunitetų ir privilegijų visiems mū sų valdiniams, bet pirmiausia švenčiausioms bažnyčioms su teiktų, nes to laimingosios mūsų sublimacijos metu duota priesaika esame įpareigoti laikytis ir įsakome tai išsaugoti su tinkamu tvirtumu ir jėga. Nusprendėme ir šiuo raštu nu sprendžiame, kad Vilniaus katedros bažnyčios kapitula baž nytinėse jos pačios asmenų ir valdinių bylose jurisdikciją su ekskomunikacijos teise, leistą Vilniaus vyskupų ir patvir tintą Apaštalų Sosto, turėti ir ja laisvai naudotis gali ir pri valo. Ir todėl tos pačios kapitulos priimtas sprendimas eks komunikuoti miesto tarnus už plėšikavimą buvo gerai ir pagal įstatymus mestas ir išplatintas.
Kad mus \npasiekė žinia apie nesutarimus, kilusius tarp tarėjų ir visos \nmūsų Vilniaus miesto tarybos - iš vienos pusės, ir garbin\ngųjų prelatų ir kanauninkų bei visos Vilniaus katedros baž\nnyčios kapitulos - iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos, kurią, kaip \nsavo ir viso minėto miesto vardu tvirtino vaitas ir tarėjai, \npati kapitula prieš Vilniaus miesto gyventojus nepagrįstai \nišplečia ir faktiškai juos [bausdama] negaliojančiomis baus\nmėmis užkerta kelią bažnyčiai bendrauti su žmonėmis. Kai \nanksčiau ne kieno nors kito, kaip tik didžiai gerbiamo pono \nVilniaus vyskupo ar paties vikaro ir tuo metu einančio pa\nreigas oficijolo paprastai būdavo iškviečiami, teisiami ir eks- \nkomunikuojami, jie manė ateitį būsiant sunkią ir nepakelia\nmą, kadangi privalo paklusti gausybei teisėjų ir būti jų \nbaudžiami pagal tos [kapitulos] tvarką, ypač esant grynai \npasaulietiniams reikalams, iškilusiems ir vykstantiems tarp \npasauliečių, kuriuos, kad būtų įvesta ir išsaugota gera tvar\nka šiame mieste, skirta [tvarkyti] ne privatiems žmonėms, o \ncivilinei įstaigai. Kaip minėtoji kapitula dėl atimtos iš kapitu\nlos valdinių degtinės ir mažesnės, negu nurodyta, iškeptos\n379\n\n## Puslapis 396\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nsententijs excommunicationis innodasset.
O [vaitas ir tarėjai] nesi\nlaikydami įstatymų pasisavina iš bažnyčios valdinių sau pa\ntogią jurisdikciją, [teigdami] esą šitai nei teise, nei papro\nčiais nėra leista, kad jiems Vilniaus kapitula skirtų bažnytines \ncenzūras, nes ką nors spręsti bažnyčios valdinių atžvilgiu \nar juos bausti už nusikaltimus priklauso ne tarėjams ar Vil\nniaus miestui, o Vilniaus kapitulai ir pagal teisę, ir pagal \npaprotį, iki šiol tvirtai saugotą. Taigi tokius paprotinės tei\nsės ir bažnyčios valdinių niekintojus teisingai ir teisėtai ka\npitulos buvo nuspręsta ekskomunikuoti; ir yra pripažinta, \nkad tai nėra nauja, kadangi tokios yra ir kitos katedrų baž\nnyčios, konkrečiai Krokuvos, kurios pavyzdžiu yra ši Vil\nniaus pastatyta, gavusi panašius įstatymus ir privilegijas bei\n381\n\n## Puslapis 398\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nprivilegiis, ac moribus decorata cernatur, simili iurisdictione \nutatur, petieruntque se et Capitulum suum, circa buiusmodi \niura, privilegia, et consvetudinem in iurisdictione praefata con\nservari, et sententiam excommunicationis, in praefatos Civi\ntatis famulos latam, iuste et legitime emanasse decerni.