Venedų vardą Teodoras Narbutas kildino iš senovės Šiaurės Europos kalbų žodžių Unda, Wend ir Wand.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Šio pavadinimo šaltinis glūdi senovės Šiaurės Europos tautų kalbų žodyje Unda, išlikusiame lietuvių kalboje Wunduo, vanduo, kilusiame iš Wend, arba Wand, senovės vokiečių kalba reiškiančio jūros pakrantę1; sakoma, kad Danijoje paprasti žmonės dar lig šiol vadina jūrą Wanded2. Apie Pabaltijo venedus Naruševičius rašo: „Reikia visų pirma žinoti, jog, venedais buvo vadinama ta Europos sarmatų dalis, kuri, gyvendama prie Baltijos jūros, turėjo užėmusi plačius kraštus nuo Vyslos, kur dabar yra Brandenburgo Prūsija, Žemaitija, Livonija ir toliau į Šiaurę“3. Iš čia matome, jog įvairios kilmės gentys, bendrai vadinamos sarmatais, tokį pavadinimą gavo todėl, kad gyveno žemame, netolimame nuo jūros ir lygiame krašte. Tad nesigilindami, kuriai iš venedų tautų iš tikrųjų derėtų priskirti šį pavadinimą, pasakysime, kad amžiais, t. y. krikščioniškosios eros pradžioje, venedai reiškė tą patį, ką slavams reiškia Nizowcy, pamarėnai, vokiečiams Niderländer, prancūzams Pays-bas, lietuviams Zomajten, žemaičiai.