Santrauka
Narbutas metempsichozę lietuvių tikėjimuose aiškina kaip vėlės klajojimą po mirties, kol ji grįžta į kito žmogaus kūną.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas metempsichozę lietuvių tikėjimuose aiškina kaip vėlės klajojimą po mirties, kol ji grįžta į kito žmogaus kūną.
| c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas metempsichozę lietuvių tikėjimuose aiškina kaip vėlės klajojimą po mirties, kol ji grįžta į kito žmogaus kūną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pekla lietuviškai turi originalų pavadinimą Pragaras; tai su siję su kankinimu ugnimi; taigi, jei šis žodis priklausė stab meldystės filosofijai, galime daryti išvadą, kad lietuviai turė jo kančių įvaizdį. Sielos persikėlimą, arba metempsichozę, lietuviai suprato taip, kad, jų manymu, vaiko arba žmogaus, nesulaukusio pil nametystės, taip pat bepročio vėlė po mirties tol klajojanti aukš tutinėje vėjų sferoje, kol vėl grįžtanti į kito žmogaus kūną, ku rį privalanti atgaivinti, o gyvendama jame, privalo pasiekti to bulumą, būtiną amžinajam gyvenimui. Iš čia matyti, kad žmo gaus sielai buvo priskiriama laipsniško tobulėjimo savybė, sie la tuos laipsnius pasiekia gyvendama kūnuose, idant taptų tin kama naudotis amžinąja laime; kitaip nei gyvulio siela, kuri po mirties negali sulaukti nei atpildo, nei bausmės.
| patikimumo_lygis | vidutinis |
|---|---|
| patikimumo_saltinis | ai |