t-001vidutinis
Narbutas metempsichozę lietuvių tikėjimuose aiškina kaip vėlės klajojimą po mirties, kol ji grįžta į kito žmogaus kūną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 391
Pekla lietuviškai turi originalų pavadinimą Pragaras; tai su\nsiję su kankinimu ugnimi; taigi, jei šis žodis priklausė stab\nmeldystės filosofijai, galime daryti išvadą, kad lietuviai turė\njo kančių įvaizdį.\nSielos persikėlimą, arba metempsichozę, lietuviai suprato\ntaip, kad, jų manymu, vaiko arba žmogaus, nesulaukusio pil\nnametystės, taip pat bepročio vėlė po mirties tol klajojanti aukš\ntutinėje vėjų sferoje, kol vėl grįžtanti į kito žmogaus kūną, ku\nrį privalanti atgaivinti, o gyvendama jame, privalo pasiekti to\nbulumą, būtiną amžinajam gyvenimui. Iš čia matyti, kad žmo\ngaus sielai buvo priskiriama laipsniško tobulėjimo savybė, sie\nla tuos laipsnius pasiekia gyvendama kūnuose, idant taptų tin\nkama naudotis amžinąja laime; kitaip nei gyvulio siela, kuri\npo mirties negali sulaukti nei atpildo, nei bausmės.