t-001vidutinis
Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebi me vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma tei sėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus mo terys neturėjo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Senovės prūsų merginas, jeigu norėdavo jas vesti, turėdavo iš tėvų nusipirkti1. Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebime vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma teisėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus moterys neturėjo tokios reikšmės ir nors jų vaikai, tėvo pripažinti, buvo laikomi teisėtais, kaip ir pagimdyti pirmosios žmonos, vis dėlto ta daugpatystė buvo labai apribota, net iki to, kad kitos žmonos buvo laikomos vergėmis ir namų nuosavybe, kurią po šeimininko mirties pasidalydavo įpėdiniai; jos būdavo arba iš paimtų per karą, arba nupirktos iš vargingų tėvų. O iš tikrųjų senovinė teisė ir papročiai numatė vienpatystę; juk kitos lietuvių genties tautos laikėsi šito griežčiau negu prūsai; mat istorijoje nematome net pėdsako, kad lietuvių didikai ir kunigaikščiai būtų turėję daugiau kaip vieną žmoną; vėl vesdavo tiktai po žmonos mirties.