t-001vidutinis
Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebi me vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma tei sėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus mo terys neturėjo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 349
Senovės prūsų merginas, jeigu norė davo jas vesti, turėdavo iš tėvų nusipirkti1. Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebi me vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma tei sėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus mo terys neturėjo tokios reikšmės ir nors jų vaikai, tėvo pripažin ti, buvo laikomi teisėtais, kaip ir pagimdyti pirmosios žmonos, vis dėlto ta daugpatystė buvo labai apribota, net iki to, kad kitos žmonos buvo laikomos vergėmis ir namų nuosavybe, ku rią po šeimininko mirties pasidalydavo įpėdiniai; jos būdavo arba iš paimtų per karą, arba nupirktos iš vargingų tėvų. O iš tikrųjų senovinė teisė ir papročiai numatė vienpatystę; juk ki tos lietuvių genties tautos laikėsi šito griežčiau negu prūsai; mat istorijoje nematome net pėdsako, kad lietuvių didikai ir kunigaikščiai būtų turėję daugiau kaip vieną žmoną; vėl ves davo tiktai po žmonos mirties.