Šventaragio, Gabijos, Krivių Krivaičio ir Romuvų terminija
4 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio. Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog. 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šven tos vietovės, senovės lietuvių vadin tos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbina mas Perkūnas ir kur gyveno vyriau siasis jų vaidila Krivių Krivaitis.
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy riausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri mosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų. Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degin davo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su išti kimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7.
Juk lotynų kalba Rogum v. Ro gus, reiškia Aukurą, vietą deginti ir laidoti mirusiųjų kūnams. Betgi lie tuviai nemokėjo lotyniškai. Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog ru sų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos se novėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai.
Prie viso\nto reikia pridurti, kad graikų apei\ngų tikėjimo plitimas tuo metu lietu\nvių kalbai sudavė galutinį smūgį.\n8\nLietuvos istorijoje yra žinomos šven\ntos vietovės, senovės lietuvių vadin\ntos Romuvomis [ramovėmis], kur \nvidur šventų girių būdavo garbina\nmas Perkūnas ir kur gyveno vyriau\nsiasis jų vaidila Krivių Krivaitis. Tas \nRomuvas sunaikino kryžiuočiai, už\nėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, \nar tos pačios iš anos žemės perkel\ntos, buvo pačioje Lietuvoje, prie \nKauno, ant Nevėžio kranto, .
Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo.
Nepaisant to, kryžiuo čiai, nuolatos baudęsi sunaikinti tą vietovę, 1294 metais savo pasiekė ir, užėmę pilį, pasiėmė turtą, o žynius išžudė. Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tan kiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukš tinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę.