Santrauka
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio. Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog. 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šven tos vietovės, senovės lietuvių vadin tos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbina mas Perkūnas ir kur gyveno vyriau siasis jų vaidila Krivių Krivaitis.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Šventaragio slėnyje iki krikščionybės įvedimo degė Perkūno garbei skirta amžinoji ugnis, vadinta Gabija. |
| t-002 Šventaragio vardas aiškintas lietuviškais žodžiais „šventas ragas“, siejant juos su aukuru ir kyšuliu tarp Vilijos bei Vilnios. |
| t-003 Romuvos buvo senovės lietuvių šventvietės šventose giriose, kur garbintas Perkūnas ir gyveno Krivių Krivaitis. |
| t-004 Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo. |