Santrauka
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio. Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog. 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šven tos vietovės, senovės lietuvių vadin tos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbina mas Perkūnas ir kur gyveno vyriau siasis jų vaidila Krivių Krivaitis.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio. | c-001 | |
| t-002 Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog. | c-002 | |
| t-003 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šven tos vietovės, senovės lietuvių vadin tos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbina mas Perkūnas ir kur gyveno vyriau siasis jų vaidila Krivių Krivaitis. | c-003 | |
| t-004 Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo. | c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy riausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri mosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų. Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degin davo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su išti kimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Juk lotynų kalba Rogum v. Ro gus, reiškia Aukurą, vietą deginti ir laidoti mirusiųjų kūnams. Betgi lie tuviai nemokėjo lotyniškai. Many čiau, kad Šventaragiu buvo vadina ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog ru sų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos se novėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šven tos vietovės, senovės lietuvių vadin tos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbina mas Perkūnas ir kur gyveno vyriau siasis jų vaidila Krivių Krivaitis.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Prie viso to reikia pridurti, kad graikų apei gų tikėjimo plitimas tuo metu lietu vių kalbai sudavė galutinį smūgį. 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šven tos vietovės, senovės lietuvių vadin tos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbina mas Perkūnas ir kur gyveno vyriau siasis jų vaidila Krivių Krivaitis. Tas Romuvas sunaikino kryžiuočiai, už ėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, ar tos pačios iš anos žemės perkel tos, buvo pačioje Lietuvoje, prie Kauno, ant Nevėžio kranto, .
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Nepaisant to, kryžiuo čiai, nuolatos baudęsi sunaikinti tą vietovę, 1294 metais savo pasiekė ir, užėmę pilį, pasiėmė turtą, o žynius išžudė. Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tan kiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė.
- • - 19
Puslapis 36
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukš tinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |