Šventaragio slėnyje iki krikščionybės įvedimo degė Perkūno garbei skirta amžinoji ugnis, vadinta Gabija.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 34
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vyriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūrimosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų. Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degindavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su ištikimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7.
Šventaragio vardas aiškintas lietuviškais žodžiais „šventas ragas“, siejant juos su aukuru ir kyšuliu tarp Vilijos bei Vilnios.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35
Juk lotynų kalba Rogum v. Rogus, reiškia Aukurą, vietą deginti ir laidoti mirusiųjų kūnams. Betgi lietuviai nemokėjo lotyniškai. Manyčiau, kad Šventaragiu buvo vadinama nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo vardą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadinimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vilijos ir Vilnios upių kyšulyje [rog rusų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos senovėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai.
Romuvos buvo senovės lietuvių šventvietės šventose giriose, kur garbintas Perkūnas ir gyveno Krivių Krivaitis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35
Prie viso to reikia pridurti, kad graikų apeigų tikėjimo plitimas tuo metu lietuvių kalbai sudavė galutinį smūgį. 8 Lietuvos istorijoje yra žinomos šventos vietovės, senovės lietuvių vadintos Romuvomis [ramovėmis], kur vidur šventų girių būdavo garbinamas Perkūnas ir kur gyveno vyriausiasis jų vaidila Krivių Krivaitis. Tas Romuvas sunaikino kryžiuočiai, užėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, ar tos pačios iš anos žemės perkeltos, buvo pačioje Lietuvoje, prie Kauno, ant Nevėžio kranto, .
Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
Nepaisant to, kryžiuočiai, nuolatos baudęsi sunaikinti tą vietovę, 1294 metais savo pasiekė ir, užėmę pilį, pasiėmė turtą, o žynius išžudė. Man atrodo, kad jei Lietuvoje buvo keletas tokių šventų vietovių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vienintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tankiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę.