t-002vidutinis
Narbutas rašo, kad Slynksniui-Perlevenu vieta būdavusi skiriama virš slenksčio arba virš prieangio durų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šį dievaitį garbino visiškai taip pat, kaip slavų Pokuitį, skirtumas tik tas, kad vieta jam būdavo skiriama ne kampe, kaip Rusioje, kur ir dabar kabinami šventieji paveikslai, bet virš slenksčio, o jeigu lūšnelė apšildoma be kamino, išvesto per stogą, tai iš lauko pusės virš prieangio durų. Tačiau nesame tikri, kaip tas dievaitis buvo vaizduojamas; atrodo, tai buvo įpjautas medyje arba lentelėje tam tikras ženklas arba mitinis hieroglifas. Slenkstis lietuviškai yra Slymcnis, arba, kitų tarimu, Smirvcnis. Lietuviai kaimiečiai iki šiol savitai gerbia šią vietą kiekvienoje patalpoje: palieti ką nors nešvaraus ant slenksčio, kapoti malkas laikoma Dievo įžeidimu3.