Slenkstis Slynksnis-Perlevenu

Santrauka

Narbutas Slynksnį-Perlevenu (Slynxnis-Perlewenu) apibūdina kaip bendrą namų dievaitį ir žemdirbio nuosavybės globėją. Narbutas rašo, kad Slynksniui-Perlevenu vieta būdavusi skiriama virš slenksčio arba virš prieangio durų.

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-001 Narbutas Slynksnį-Perlevenu (Slynxnis-Perlewenu) apibūdina kaip bendrą namų dievaitį ir žemdirbio nuosavybės globėją. global_id t-189179		c-001
t-002 Narbutas rašo, kad Slynksniui-Perlevenu vieta būdavusi skiriama virš slenksčio arba virš prieangio durų. global_id t-189180		c-002

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Santrauka: Narbutas rašo, kad Slynksniui-Perlevenu vieta būdavusi skiriama virš slenksčio arba virš prieangio durų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šį die­ vaitį garbino visiškai taip pat, kaip slavų Pokuitį, skirtumas tik tas, kad vieta jam būdavo skiriama ne kampe, kaip Rusioje, kur ir dabar kabinami šventieji paveikslai, bet virš slenksčio, o jeigu lūšnelė apšildoma be kamino, išvesto per stogą, tai iš lauko pusės virš prieangio durų. Tačiau nesame tikri, kaip tas dievaitis buvo vaizduojamas; atrodo, tai buvo įpjautas medyje arba lentelėje tam tikras ženklas arba mitinis hieroglifas. Slenkstis lietuviškai yra Slymcnis, arba, kitų tarimu, Smirvcnis. Lietuviai kaimiečiai iki šiol savitai gerbia šią vietą kiekvienoje patalpoje: palieti ką nors nešvaraus ant slenksčio, kapoti mal­ kas laikoma Dievo įžeidimu3.

patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai