t-001vidutinis
Narbutas Slynksnį-Perlevenu (Slynxnis-Perlewenu) apibūdina kaip bendrą namų dievaitį ir žemdirbio nuosavybės globėją.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Sąvoka
Slenkstis Slynksnis-Perlevenu
2 teiginiai3 įrašai0 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Teiginiai ir įrodymai
Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–2 iš 2 teiginių
t-002vidutinis
Narbutas rašo, kad Slynksniui-Perlevenu vieta būdavusi skiriama virš slenksčio arba virš prieangio durų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 160
Šį dievaitį garbino visiškai taip pat, kaip slavų Pokuitį, skirtumas tik tas, kad vieta jam būdavo skiriama ne kampe, kaip Rusioje, kur ir dabar kabinami šventieji paveikslai, bet virš slenksčio, o jeigu lūšnelė apšildoma be kamino, išvesto per stogą, tai iš lauko pusės virš prieangio durų. Tačiau nesame tikri, kaip tas dievaitis buvo vaizduojamas; atrodo, tai buvo įpjautas medyje arba lentelėje tam tikras ženklas arba mitinis hieroglifas. Slenkstis lietuviškai yra Slymcnis, arba, kitų tarimu, Smirvcnis. Lietuviai kaimiečiai iki šiol savitai gerbia šią vietą kiekvienoje patalpoje: palieti ką nors nešvaraus ant slenksčio, kapoti malkas laikoma Dievo įžeidimu3.