Narbutas Saulę aprašo kaip moteriškos giminės dienos šviesos deivę, viso gėrio ir gyvybės teikėją. Narbutas Saulės rūmus vaizduoja rytuose, šventoje ir palaimintoje lietuvių protėvių tėvynėje, vadintoje Aušinimą zemme. Narbutas Saulės aptemimą aiškina kaip drakonų ir kerėtojų puolimą prieš dieną skriejančią Saulę.
Saulės rūmai buvo rytuose, kur buvo šventa ir palaiminta šalis, lietuvių protėvių tėvynė - rytų šalis (Aušinimą zemme). Iš šių rūmų tekanti Saulė išvažiuodavo nuostabiu vežimu, kuris švietė skaisčiau už devynias galybes liepsnojančių deglų. Vežimą traukė trejetas arklių - sidabrinis, auksinis ir deimantinis. Didingai riedėdama savo keliu, apžvelgusi visą pasaulį, kuris, lietuvių supratimu, buvęs ne apvalus, o plokščias ir ovalus, kaip lėkštė, priartėdavo prie jūros, nugrimzdavo joje nusimaudyti ir vykdavo į savo rūmus nakties poilsio.