Narbutas Saulę aprašo kaip moteriškos giminės dienos šviesos deivę, viso gėrio ir gyvybės teikėją. Narbutas Saulės rūmus vaizduoja rytuose, šventoje ir palaimintoje lietuvių protėvių tėvynėje, vadintoje Aušinimą zemme. Narbutas Saulės aptemimą aiškina kaip drakonų ir kerėtojų puolimą prieš dieną skriejančią Saulę.
Saulės rūmai buvo rytuose, kur buvo šventa ir palaiminta šalis, lietuvių protėvių tėvynė - rytų šalis (Aušinimą zemme). Iš šių rūmų tekanti Saulė išvažiuodavo nuostabiu vežimu, ku ris švietė skaisčiau už devynias galybes liepsnojančių deglų. Vežimą traukė trejetas arklių - sidabrinis, auksinis ir deiman tinis. Didingai riedėdama savo keliu, apžvelgusi visą pasaulį, kuris, lietuvių supratimu, buvęs ne apvalus, o plokščias ir ova lus, kaip lėkštė, priartėdavo prie jūros, nugrimzdavo joje nusi maudyti ir vykdavo į savo rūmus nakties poilsio.
Tačiau tam tikru metu atsitikdavo, kad drakonai ir kerėto\njai užpuldavo dieną bebėgančią Saulę, todėl kildavo kova, ir\nSaulė aptemdavo. Latviai šį nutikimą vadina Majtaszana arba\nSaules majtaszana, Saulės gadinimu. Tuomet kiekvieną būty\nbę apimdavo baimė, kad mieloji Saulė nebūtų sunaikinta. Iki\nšiol to neįvyko, tačiau, pasak pranašavimo, kada nors ateis ta\ndiena, ir pasaulis nugrims tamsoje.\nVėliau, mitologijai pakitus, lietuviai vietoj Saulės garbino\nSvaistiką, arba Santvarą, kaip graikai - Apoloną.