Narbutas rašo, kad raudotojos laidotuvėse laikytos svarbia dalimi, nes manyta, jog jos nuramina vėles. Pasak Narbuto cituojamo Henenbergerio, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, o samdytos raudotojos nuolat apraudodavo mirusįjį.
Svarbiausias dalykas laidotuvėse buvo raudotojos; manyta, kad jos nuraminančios vėles. Sis paprotys žmonėse tebegyvuoja iki šiol, nepaisant tiekos politinių ir religinių permainų. Raudotojos yra jaunos, stiprių plaučių moterys; kai kas nors miršta, nuo to momento iki kūno nuleidimo į kapą jos be perstojo kuo garsiausiai ir kuo klaikiausiai klykia, kiek tik gali.
Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai gedulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.