Narbutas rašo, kad raudotojos laidotuvėse laikytos svarbia dalimi, nes manyta, jog jos nuramina vėles.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 367
Svarbiausias dalykas laidotuvėse buvo raudotojos; many ta, kad jos nuraminančios vėles. Sis paprotys žmonėse tebegy vuoja iki šiol, nepaisant tiekos politinių ir religinių permainų. Raudotojos yra jaunos, stiprių plaučių moterys; kai kas nors miršta, nuo to momento iki kūno nuleidimo į kapą jos be per stojo kuo garsiausiai ir kuo klaikiausiai klykia, kiek tik gali.
Pasak Narbuto cituojamo Henenbergerio, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, o samdytos raudotojos nuolat apraudodavo mirusįjį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai ge dulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.