Lietuvos istorijos žinių lobynas
Sąvoka
unija
6 teiginiai6 įrašai2 ryšiai
Šiam įrašui rengiama šaltiniais pagrįsta santrauka.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Reikšmė |
|
| |
| VartosenaŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Personalinės unijos laikotarpiu Lietuvą ir Lenkiją valdė tie patys valdovai, nors valstybės liko atskiros.
Su nedidelėmis išimtimis Lietuva, valdyta tų pačių valdovų (personalinė unija) kaip ir Lenkija, nors valstybės buvo atskiros.
Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos valstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija, personalinės unijos nulemta valstybių sąveika naikino Lietuvos valstybingumą.
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir egzistavo atsivėrusių naujos veiklos erdvių paritetas: Gediminaičiams buvo dalijamos kunigaikštijos Lenkijoje, o lenkų pareigūnai, gavę valdovo įgaliojimus, siunčiami Lietuvon, lietuvių kariuomenė talkino lenkams, o lenkų – lietuviams, bet pirmu atveju talkininkus kontroliavo Lenkijos valstybės institucijos, o antruoju – tai galėjo atlikti tik bendrasis valdovas, tačiau jis rezidavo Krokuvoje (kur, kitaip nei Vilniuje, buvo pripažintos Europos valstybės monarchas) ir jį supo Lenkijos valstybės taryba. Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos valstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija, personalinės unijos nulemta valstybių sąveika naikino Lietuvos valstybingumą. Tokią Lietuvai nepalankią sutartį vertė sudaryti ypač įnirtingi vokiečių puolimai.
Savotiškos personalinės unijos reikalavo lietuviai.
Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos valstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija, personalinės unijos nulemta valstybių sąveika naikino Lietuvos valstybingumą.
Darant uniją daugiausia dėmesio buvo skiriama susitarimui dėl bendro valdovo.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Kad būtų galima to išvengti, darant uniją daugiausia dėmesio ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą; jos skyrėsi tik dėl formalumų, iš kurių turėjo išeiti, ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lietuviai.
Lietuviai ir lenkai sutiko turėti bendrą valdovą, bet nesutarė, ar valstybės liks personalinėje unijoje, ar pereis į realinę.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą; jos skyrėsi tik dėl formalumų, iš kurių turėjo išeiti, ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lietuviai. Būtent jie reikalavo, kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais, o lenkai reikalavo, kad būtų skaitomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu.
Su nedidelėmis išimtimis Lietuva, valdyta tų pačių valdovų (personalinė unija) kaip ir Lenkija, nors valstybės buvo atskiros.
Epochos pobūdį lėmė Lietuvos suartėjimas su Lenkija. Su nedidelėmis išimtimis Lietuva, valdyta tų pačių valdovų (personalinė unija) kaip ir Lenkija, nors valstybės buvo atskiros. Lenkijos ir Lietuvos sostuose sėdėjo lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija (iki 1572 m.), XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje užėmusi taip pat Čekijos ir Vengrijos sostus.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 4 | 4 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 2 | 2 |