Komentare aiškinama, kad Narbutas žodį „maldauninkas“ galėjo nugirsti kaip „mildauninkas“ ir iš jo padaryti deivės Mildos vardą. Narbutas mildauninkus aprašė kaip Kauno apylinkių pasakojimuose minimus kerėtojus arba meilės deivės žynius, padėdavusius meilės reikaluose. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę.
O šią deivę dar pavadina ir Milda, kadangi „Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ir kerėtojus, padedančius meilėje, kauniečiai vadina mildauninkais“. Tokio lietuviško žodžio iš viso nėra užfiksuota. Lietuvišką žodį maldauninkas T. Narbutas bus nugirdęs kaip mildauninkas ir iš jo padaręs deivės vardą Milda.
Kitaip vadinosi Pizio. Iš pasakojimų, surinktų Kauno apylinkėse, aiškėja, kaip jau anksčiau matėme straipsnyje „Milda“, kad buvo tam tikra rūšis kerėtojų, arba meilės deivės žynių, vadintų mildauninkais, kurie padėdavo žmonėms meilės reikaluose. Be kitų kerų, jie žinojo tam tikrą sparnuotą nykštuką, vadinamą Kauniu (Kaunis); kerėtojo pasiųstas, jis užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdaves mirtinais meilės nuodais.