Komentare aiškinama, kad Narbutas žodį „maldauninkas“ galėjo nugirsti kaip „mildauninkas“ ir iš jo padaryti deivės Mildos vardą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 31
O\nšią deivę dar pavadina ir Milda, kadangi „Kauno apylinkėse\ntam tikros rūšies kerėtojas ir kerėtojus, padedančius meilėje,\nkauniečiai vadina mildauninkais“. Tokio lietuviško žodžio iš\nviso nėra užfiksuota. Lietuvišką žodį maldauninkas T. Narbu\ntas bus nugirdęs kaip mildauninkas ir iš jo padaręs deivės var\ndą Milda.
Narbutas mildauninkus aprašė kaip Kauno apylinkių pasakojimuose minimus kerėtojus arba meilės deivės žynius, padėdavusius meilės reikaluose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 157
Kitaip vadinosi Pizio. Iš pasakojimų, surinktų Kauno apylinkėse, aiškėja, kaip jau anksčiau matėme straipsnyje „Milda“, kad buvo tam tikra rūšis kerėtojų, arba meilės deivės žynių, vadintų mildaunin- kais, kurie padėdavo žmonėms meilės reikaluose. Be kitų ke rų, jie žinojo tam tikrą sparnuotą nykštuką, vadinamą Kauniu (Kaunis); kerėtojo pasiųstas, jis užpuldavęs jaunuolius, neno rinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdaves mir tinais meilės nuodais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
158 ## Puslapis 158 žimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę. Mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku: Skrindau Kaunis iž tola, Kur vvassara umžynoja.