Narbutas renkasi rašybą „Krewe“, nes ją sieja su Lietuvos istorijos paminklų formomis „Krewo“ ir „Krewiczy“. Narbutas atmeta Foigto bandymą krivio vardą kildinti iš germanų „Greve“ ar „Graff“ pareigybės. Narbutas aiškina, kad kronikininkų tyla apie krivį nestebina, nes krivio veikimas dažnai ribojosi vietos vidaus reikalais.
Dėl krivio pavadinimo kilmės buvo daug spėliojimų, bet jų visiškai negalima pripažinti teisingais. Ponas Foigtas trokšta žodį krivis kildinti iš Greve, Graff- garbingos pareigos, nuo seno žinomos germanų tautoms. Tačiau mūsų to dalyko supratimu sunku su tuo sutikti. Mat nors nėra abejonės, kad senovės lietuviai daug ką perėmė iš skandinavų, ypač religijos srityje, - net Romovė turėjusi būti senosios skandinavų Upsalos kopija, - bet juk ir ten grafo tarp žynių negirdėti. Antra vertus, aiškiai įrodyta, kad pas germanus ir kitas tos pačios giminės tautas pasaulietiškos grafo pareigos nebuvo susijusios su žyniavimu .
Antra vertus, aiškiai įrodyta, kad pas germanus ir kitas tos pačios giminės tautas pasaulietiškos grafo pareigos nebuvo susijusios su žyniavimu . O be to, krivio pavadinimą žinojo beveik vien lietuvių kiltys - tiek, kad kiekviena atskira gentis arba kiekviena provincija turėjo savo atskirą krivį - net tolimuose kraš- * 10 1 Skaityk pabaigoje I priedą. 10 Kronikininkai šitaip aiškina šių vardų kilmę: Bmteno arba ir Pruteno yra kilęs iš senovės prūsų žodžio Prulis - išminčius.
O be to, krivio pavadinimą žinojo beveik vien lietuvių kiltys - tiek, kad kiekviena atskira gentis arba kiekvie na provincija turėjo savo atskirą krivį - net tolimuose kraš- 10 1 Skaityk pabaigoje I priedą.
Antra vertus, aiškiai įrodyta, kad pas germanus ir kitas tos pačios giminės tautas pasaulietiškos grafo pareigos nebuvo susijusios su žyniavimu . O be to, krivio pavadinimą žinojo beveik vien lietuvių kiltys - tiek, kad kiekviena atskira gentis arba kiekviena provincija turėjo savo atskirą krivį - net tolimuose kraš- * 10 1 Skaityk pabaigoje I priedą. 10 Kronikininkai šitaip aiškina šių vardų kilmę: Bmteno arba ir Pruteno yra kilęs iš senovės prūsų žodžio Prulis - išminčius.
Pasak jo, Kre ive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos teisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo va dinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės katego rijos teisėjais arba žyniais.
Pretorijus Hartknocho studijų prierašuose aiškina teisingai, kadangi jis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą. Pasak jo, Kreive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos teisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo vadinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės kategorijos teisėjais arba žyniais. Taigi Krewe-Krewejto reiškia visų žynių vyriausiąjį žynį.
Tikslus vyriausiojo žynio pavadinimas yra Krewe-Krewejto, panašiai kaip senovės persų vyriausiasis kunigas vadinosi Mubad-Mubaden arba Destruri-Destur; tai reiškė žynių žynį.
Čia pakaks pasakyti, kad kiekvienas, susipažinęs su lietuvių tautos istorija ir mitologija, teiginius, kuriais abejojama vyriausiojo žynio buvimu, palaikys nesąmone. Šios garbingos elementariųjų religijos dalykų pareigos sutapo su aukščiausiosios civilinės valdžios turėjimu. Taigi Vaidevutis ir Prutenis, įvedęs geresnę civilinę ir religinę tvarką, buvo kartu vyriausieji žyniai ir tautos vadai, arba didieji kunigaikščiai . Tikslus vyriausiojo žynio pavadinimas yra Krewe-Krewejto, panašiai kaip senovės persų vyriausiasis kunigas vadinosi Mubad-Mubaden arba Destruri-Destur; tai reiškė žynių žynį.
Ar toji istorinė tiesa dėl to tapo abejotina? Ar krivio buvimas dėl to nevykusio palyginimo virto pasaka? Jokiu būdu. Po tūkstančio metų kam nors galbūt ateis į galvą mintis paskelbti Peterburgą apaštalo Petro pilimi, jo pavadinimą palyginti su šv.
Manau, kad šiais argumentais ir šiais galinčių kelti prie kaištų nagrinėjimais išgelbėjau istorinį Prūsijos krivio egzista vimą, apgindamas nuo naujų abejonių, ir drauge patvirtinau senojo kryžiuočių kronikininko Dusburgiečio patikimumą.
Ogi Dusburgietis buvo užsibrėžęs rašyti tai, quae vidi, alia quae audivi ab his, qui viderunt, et interfuerunt, caetera, quae relatione veridica intellexi (ką pats esu matęs, apie ką pasakojo matę ir dalyvavę; [pagaliau] ir apie tai, apie ką sužinojau iš patikimų šaltinių). Todėl vargu ar buvo kokia galimybė Dusburgiečiui dažniau minėti jį savo veikale. Manau, kad šiais argumentais ir šiais galinčių kelti priekaištų nagrinėjimais išgelbėjau istorinį Prūsijos krivio egzistavimą, apgindamas nuo naujų abejonių, ir drauge patvirtinau senojo kryžiuočių kronikininko Dusburgiečio patikimumą. Baigiant šias pastabas, būtų galima pateikti daug pavyzdžių, kaip nepasitvirtindavo naujojo meto nuomonės, kritikuojančios senus dalykus, kai vėlesni atradimai arba blaivesnis įsigilinimas į istorijos faktus įtikino, kad tų jaunų kritikų sprendimai būdavo pernelyg impulsyvūs, dažnai paremti vien „taip man atrodo“ arba noru iškilti su savo nepalenkiama nuomone arba, kas dar blogiau, skatinami tendencingumo, kažkokios įkvėptos tautinės neapykantos.