Narbutas dėti kepurę aprašė kaip senovinį lietuvių liudijimo būdą su užkeikimu arba priesaika, minimą senųjų teismų sprendimuose. Narbutas rašė, kad liudytojas dėdavo kepurę ant stalo prieš teisėją ir taip laiduodavo savo liudijimo sąžiningumą.
Šaltinis\nyra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, be\nsiremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudy\ntojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasiti\nkėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17\n17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas. - P. 32).\nII. 93\n321\n\n## Puslapis 321\n\nlietuvių liudijimo būdas su užkeikimu arba priesaika.