Dėti kepurę

Santrauka

Narbutas dėti kepurę aprašė kaip senovinį lietuvių liudijimo būdą su užkeikimu arba priesaika, minimą senųjų teismų sprendimuose. Narbutas rašė, kad liudytojas dėdavo kepurę ant stalo prieš teisėją ir taip laiduodavo savo liudijimo sąžiningumą.

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-001 Narbutas dėti kepurę aprašė kaip senovinį lietuvių liudijimo būdą su užkeikimu arba priesaika, minimą senųjų teismų sprendimuose. global_id t-189124		c-001
t-002 Narbutas rašė, kad liudytojas dėdavo kepurę ant stalo prieš teisėją ir taip laiduodavo savo liudijimo sąžiningumą. global_id t-189125		c-002

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Santrauka: Narbutas rašė, kad liudytojas dėdavo kepurę ant stalo prieš teisėją ir taip laiduodavo savo liudijimo sąžiningumą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

93 321

Puslapis 321

lietuvių liudijimo būdas su užkeikimu arba priesaika. Žino­ mai gero elgesio ir pasitikėjimo vertas liudytojas dėdavo savo kepurę ant stalo priešais teisėją ir sakydavo: „Kaip aš tą kepu­ rę atiduodu į tavo rankas, taip esu pasirengęs atiduoti savo galvą, laiduodamas, kad mano liudijimas yra sąžiningas“. Šie paprasti žodžiai, kupini nuoširdaus išpažinimo ir ryžtingai ra­ ginantys pasitikėti, yra senųjų lietuvių būdo bruožas; jiems liu­ dytojo sąžiningumas buvo ne žaislas.

patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai