zodyno irasas

Dėti kepurę

1 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 1 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas dėti kepurę aprašė kaip senovinį lietuvių liudijimo būdą su užkeikimu arba priesaika, minimą senųjų teismų sprendimuose.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 322

Šaltinis\nyra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, be\nsiremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudy\ntojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasiti\nkėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17\n17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas. - P. 32).\nII. 93\n321\n\n## Puslapis 321\n\nlietuvių liudijimo būdas su užkeikimu arba priesaika.

c-002Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

93 321 ## Puslapis 321 lietuvių liudijimo būdas su užkeikimu arba priesaika. Žino mai gero elgesio ir pasitikėjimo vertas liudytojas dėdavo savo kepurę ant stalo priešais teisėją ir sakydavo: „Kaip aš tą kepu rę atiduodu į tavo rankas, taip esu pasirengęs atiduoti savo galvą, laiduodamas, kad mano liudijimas yra sąžiningas“. Šie paprasti žodžiai, kupini nuoširdaus išpažinimo ir ryžtingai ra ginantys pasitikėti, yra senųjų lietuvių būdo bruožas; jiems liu dytojo sąžiningumas buvo ne žaislas.