Vitebskas

PDF 6

Jo tėvą Igną Balinskį, Inflantų taurininką ir Vilniaus vai­\nvadijos civilinį-karinį komisarą, antrasis valstybės padalijimas\nužklupo saugomą rusų kareivių namų arešte Vitebske. Būsimo\nistoriko motina - Ona Balevičiūtė.

PDF 6

Jo tėvą Igną Balinskį, Inflantų taurininką ir Vilniaus vai­\nvadijos civilinį-karinį komisarą, antrasis valstybės padalijimas\nužklupo saugomą rusų kareivių namų arešte Vitebske. Būsimo\nistoriko motina - Ona Balevičiūtė.

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir iš­\nmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su\nta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo\nVitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Ry­\ngos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir iš­\nmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su\nta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo\nVitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Ry­\ngos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai:\nSmolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai:\nSmolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 53

Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos.

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų\nJuodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas\npridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes.\nLietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir iš­\nmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su\nta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo\nVitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Ry­\ngos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir iš­\nmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su\nta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo\nVitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Ry­\ngos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 6

M. Balinskis gimė 1794 m. rugpjūčio 12 d. Terespolyje, neto­\nli Vitebsko. Kaip pats prisipažino atsiminimuose, turėjęs „gimti\nMickūnuose, jei ne tų prakeiktųjų jėgerių ir kazokų užpuoli­\nmas\"2.

PDF 70

Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos\nŠvitrigailą remiantys lietuviai, rytinių\n\nLDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo,\nVitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie\n500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos\natšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie\n500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už-\njūrio“ (J.

PDF 70

Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos\nŠvitrigailą remiantys lietuviai, rytinių\n\nLDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo,\nVitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie\n500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos\natšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie\n500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už-\njūrio“ (J.

PDF 147

Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa­\nklusnumą.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.\nZigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nu­ trūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užma­ čios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilga­ laikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybė­ je praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstu­ čio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iš­ kamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo­ gailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos\nkolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie-\ntose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam\nDolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Va-\nleranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur.\n\n#### 6.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos\nkolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie-\ntose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam\nDolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Va-\nleranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur.\n\n#### 6.

PDF 36

Mindaugo laikais \nprie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino lai-\nkais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Volui-\nnė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos.

PDF 36

Mindaugo laikais \nprie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino lai-\nkais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Volui-\nnė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos.

PDF 42

Jau­\nnesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis -\nŽemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma-\nzovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­\njo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­\nlygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės\nneįgijęs, sergėjo.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.\nZigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.\nZigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis\nleido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko,\nVitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko\napylinkėse - tikrajame LDK branduolyje,\ntankiausiai apgyventame ir turtingiausiame\nkrašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad\nsėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis\nleido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko,\nVitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko\napylinkėse - tikrajame LDK branduolyje,\ntankiausiai apgyventame ir turtingiausiame\nkrašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad\nsėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai:\nSmolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 42

Jau­\nnesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis -\nŽemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma-\nzovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­\njo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­\nlygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės\nneįgijęs, sergėjo.

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie­\nko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite­\nrius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo­\nlenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites\nužsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į\nnelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palan­\nkių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie­\nko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite­\nrius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo­\nlenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites\nužsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į\nnelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palan­\nkių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 70

To siekė Livonijos kry- žiuočiai, kišdamiesi į susiskaldžiusios LDK reikalus, remdami buvusį didįjį kunigaikštį Švitrigailą. Prieš mūšį Žygiui į Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila savo ir pavaldžių rusų kunigaikščių pa- jėgas sutelkė Vitebske, iš kur patraukė į Breslaują. Čia prisijungė Livonijos ma- gistro kariuomenė ir šios jungtinės pajė- gos „Užnerio puse“ žygiavo į Vilkmergę (Ukmergę).

PDF 88

Kol tarp Maskvos ir Lietuvos didžiųjų kunigaikštysčių galiojo paliaubos, tarpusavio kovos vyko jo tik Livonijos teritorijoje, tačiau 1562 metais paliauboms pasibaigus 4 karo frontas nusidriekė visu pasie- | niu. Tais pačiais metais maskvė- nai nusiaubė Oršos, Vitebsko, Kopilino, Šklovo, Dubrovnos apylinkes, o atsakydami į tai lie- tuviai nuniokojo Maskvos žemes Vitebsko vaivadijos pasienyje. Šiose pasienio kovose nė viena pusė žymes- nių rezultatų nepasiekė.

PDF 88

Kol tarp Maskvos ir Lietuvos didžiųjų kunigaikštysčių galiojo paliaubos, tarpusavio kovos vyko jo tik Livonijos teritorijoje, tačiau 1562 metais paliauboms pasibaigus 4 karo frontas nusidriekė visu pasie- | niu. Tais pačiais metais maskvė- nai nusiaubė Oršos, Vitebsko, Kopilino, Šklovo, Dubrovnos apylinkes, o atsakydami į tai lie- tuviai nuniokojo Maskvos žemes Vitebsko vaivadijos pasienyje. Šiose pasienio kovose nė viena pusė žymes- nių rezultatų nepasiekė.

PDF 235

Švitrigai­\nla, apsvaigintas laikinos sėkmės, sugavęs Alšėnų kunigaikštį,\nįsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną, kitą\nkunigaikštį - nuskandinti, o metropolitą Gerasimą sudegi­\nno. Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantū­\nrus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas ka­\nralių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai,\natkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui pa­\nskandinti.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nu­ trūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užma­ čios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilga­ laikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybė­ je praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstu­ čio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iš­ kamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo­ gailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis\nleido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko,\nVitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko\napylinkėse - tikrajame LDK branduolyje,\ntankiausiai apgyventame ir turtingiausiame\nkrašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad\nsėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis\nleido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko,\nVitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko\napylinkėse - tikrajame LDK branduolyje,\ntankiausiai apgyventame ir turtingiausiame\nkrašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad\nsėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 70

Bendrai jungtinės pajėgos galėjo sudaryti\napie 9500 karių (šaltiniuose nurodomi\nskaičiai gerokai padidinti, tai atsispindi ir\nistoriografijoje - iki 30 ooo karių).\n\nŠvitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos\nŠvitrigailą remiantys lietuviai, rytinių\n\nLDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo,\nVitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie\n500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos\natšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie\n500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už-\njūrio“ (J.

PDF 70

Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos\nŠvitrigailą remiantys lietuviai, rytinių\n\nLDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo,\nVitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie\n500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos\natšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie\n500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už-\njūrio“ (J.

PDF 354

Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zig- manto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fun- dacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Nau- garduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fun- dacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pa- šiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiš- kiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sa- piegos f-ja).

PDF 64

Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai sunkiai sekėsi atlaikyti rytų frontą Li- vonijos kare. Tai matyti ir iš to, kad 1562 m. Vitebsko „karo lauko“ seimas siuntė Žemaičių seniūną Joną Jeronimaitį Chodkevičių į Lenkiją prašyti karinės pagalbos, kartu unijos.

PDF 64

Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai sunkiai sekėsi atlaikyti rytų frontą Li- vonijos kare. Tai matyti ir iš to, kad 1562 m. Vitebsko „karo lauko“ seimas siuntė Žemaičių seniūną Joną Jeronimaitį Chodkevičių į Lenkiją prašyti karinės pagalbos, kartu unijos.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos\nkolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie-\ntose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam\nDolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Va-\nleranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur.\n\n#### 6.

PDF 155-156

Paimtas su žmona ir vaikais, kuni­ gaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lie­ tuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie­ ko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite­ rius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo­ lenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie­\nko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite­\nrius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo­\nlenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites\nužsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į\nnelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palan­\nkių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 278

Bet jo veikime nežymu dar didelio veiklumo, savos iniciatyvos jis nereiškė, pildė tik Kęstučio įsakymus. Kai Jo­ gaila grįžo iš Vitebsko, Kęstutis, skubiai parvykęs Lietuvon, or­ ganizuoja pasipriešinimą, Vytautas jam tik padeda. Stačiai keistai atrodo Vytauto pasitikėjimas Jogaila, nors jau ne kartą buvo paaiškėję, kad Jogaila neteisingai elgėsi.

PDF 278

Bet jo veikime nežymu dar didelio veiklumo, savos iniciatyvos jis nereiškė, pildė tik Kęstučio įsakymus. Kai Jo­ gaila grįžo iš Vitebsko, Kęstutis, skubiai parvykęs Lietuvon, or­ ganizuoja pasipriešinimą, Vytautas jam tik padeda. Stačiai keistai atrodo Vytauto pasitikėjimas Jogaila, nors jau ne kartą buvo paaiškėję, kad Jogaila neteisingai elgėsi.

PDF 224

Mat rusai nuo senų senovės įpratę Velykų dieną do­\nvanoti vienas kitam margutį kaip bičiuliškumo ženklą.\nAlgirdas, nors viešai laikėsi stabmeldžių apeigų, ta­\nčiau, neseniai savo žmonos Julijonos, Vitebsko kuni­\ngaikščio dukters, noru sutikęs priimti krikščionybę, ne­\natmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą\nšventovių. Palankumą krikščionybei jis, be to, parodė,\nžiauriai tuo metu atkeršydamas už krikščionių šventi­\nkų nužudymą.

PDF 347

Taip pat ir Jurijus Svia-\ntoslavovičius, Smolensko valdovas, nors ir elgėsi kaip\nneabejotinas priešas, kol Vytautas dar nebuvo atvykęs,\ntačiau, išsigandęs atvykusios kariuomenės, užslėpė ne­\ndraugiškus jausmus ir prijungė, puoselėdamas tam tik­\nrus sumanymus, savo karines jėgas prie Vytauto. Smo-\nlenskiečiams prisidėjus, padidėjusi Vytauto kariuomenė\nbuvo nuvesta į Vitebską. Apgula užtruko ištisą mėnesį,\ntačiau ne dėl to, kad nebuvo\nA p su p a V ite b s k ą\ndaroma, kas tokiais atvejais\nreikalinga, o todėl, kad gynė­\njai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitri­\ngailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, prieši­\nnosi iš paskutiniųjų.

PDF 173

Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vil­ nių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kal­ bų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrą­ žino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o ku­ nigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebe- reikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske. Ir po to tačiau tiesos nesilaikė ir užėmė Vil­ nių prieš mūsų tėvą: tuo metu mūsų tėvas buvo karo žygyje.

PDF 173

tėvas kunigaikštis Kęstutis (tada jis buvo galingas), \njei būtų norėjęs, būtų atėmęs Vilnių ir kunigaikščiui \nJogailai, jei būtų panoręs, būtų davęs kunigaikštystę, \nnes kunigaikštis Jogaila po savo tėvo [mirties) tebebu­\nvo visai jaunas. Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo \nVilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriau­\nsiojo, ir kunigaikštį Jogailą pasodino Vilniaus pilyje \nir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie \njo priprato žmonės.\nIr paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo drau­\ngų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nu­\nslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu \nir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs \nturėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui pa­\ndėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane \npatį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mū­\nsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė \nir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vil­\nnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį \nJogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes \nbei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, \nir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.\nTačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kal­\nbų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrą­\nžino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, \nkurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o ku­\nnigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina \nir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas \ntai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebe- \nreikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje \nVitebske.

PDF 101

Toliausiai į pietryčius gyveno stūmiai (turėtų būti Stirnii), kurių gyvenamųjų vietų pavadinimą išsaugojo, kaip teisingai pastebėjo Malte- Brunas2, Styrės upė. O šiaurės rytų kryptimi gyveno vi- bionų, arba vitbionų, gentis, jų sostinė buvo senovės pi­ lis prie Dauguvos Witsby, kur dabar yra Vitebskas, — apie tai Karamzinas rašo savo tyrimuose3. Neįmanoma nustatyti, kuriai giminei priklausė šios tautos; jos pasi­ meta sarmatų genčių sūkuryje.

PDF 101

Toliausiai į pietryčius gyveno stūmiai (turėtų būti Stirnii), kurių gyvenamųjų vietų pavadinimą išsaugojo, kaip teisingai pastebėjo Malte- Brunas2, Styrės upė. O šiaurės rytų kryptimi gyveno vi- bionų, arba vitbionų, gentis, jų sostinė buvo senovės pi­ lis prie Dauguvos Witsby, kur dabar yra Vitebskas, — apie tai Karamzinas rašo savo tyrimuose3. Neįmanoma nustatyti, kuriai giminei priklausė šios tautos; jos pasi­ meta sarmatų genčių sūkuryje.

PDF 185

Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau- gybe riterių, žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje, dabar palaikęs Švitrigailą), žuvo daugybė rusų kunigaikščių; be to, daugelis pateko į nelaisvę. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Ne- trukus Zigmantui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas ir Naugardas Sieverskas; Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki- jevas ir Voluinė su Lucku.

PDF 185

Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau- gybe riterių, žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje, dabar palaikęs Švitrigailą), žuvo daugybė rusų kunigaikščių; be to, daugelis pateko į nelaisvę. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Ne- trukus Zigmantui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas ir Naugardas Sieverskas; Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki- jevas ir Voluinė su Lucku.

PDF 209

Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Alek- sandras pradėjo derybas dėl taikos.

PDF 209

Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Alek- sandras pradėjo derybas dėl taikos.

PDF 257

Tuomet ir Algirdo valdos buvo ak­ tyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą. Tačiau Strėvos kau­ tynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras­ tos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.

PDF 304

Jam priklausė betarpiškai Vilniaus\nžemė su artimomis Juodosios Rusios, Vitebsko, Minsko ir Mstislavlio\nsritimis. Tas žemes Vilniaus valdovas pats valdė per savo pasta­\ntytus vietininkus (« namiestniki ») ir tijūnus.

PDF 94

Didysis kunigaikštis Vytautas pasiėmė su sa­ vimi kunigaikštį Skirgailą, ir surinko didelę kariuome­ nę, ir išžygiavo į Vitebsko miestą prieš kunigaikštį Švitrigailą'. Pirmiausia atvyko prie Drucko pilies. Drucko kunigaikščiai pasitiko jį ir stojo jam tarnauti. Iš ten nužygiavo į Oršą.

PDF 172

Prieš mūsų tėvo tėvui žūvant, mūsų senelis 1 vieton \nsavęs davė aukščiausią valdžią Vilniuje Jaunučiui; \nJogailos tėvui Algirdui — valdžią Vitebske, o mano tė­\nvui kunigaikščiui Kęstučiui—Trakuose. Ir kadangi \nmūsų tėvai, kunigaikštis Algirdas ir kunigaikštis Kęs­\ntutis, nuo jaunystės sutarė, o dabar pamatė jiems ku­\nnigaikščio Jaunučio kai kurias neteisybes, tai susitarė \nkunigaikštis Algirdas su mūsų tėvu kunigaikščiu Kęs­\ntučiu, kad jie, šiaip ar taip, turi užimti Vilnių ir Jau­\nnutį išvyti. Ir sutarė dieną, kurią jie turės būti prie \nVilniaus.\nMūsų tėvas Kęstutis paskirtą dieną atvyko prie Vil­\nniaus pilies, o kunigaikštis Algirdas negalėjo atvykti.

PDF 303

Esant nepatogiam susisiekimui į Pietus, vis daugiau reikšmės įgijo Dauguvos kelias. Didžiosios kunigaikštijos plačios sritys per Polocką ir Vitebską buvo įtrauktos į Dauguvos prekybą. Vilniuje ir Trakuose atsirado vokiečių pirklių kolonijos. Nuo Vytenio ir Gedimino laikų Ryga išsivystė Lietuvai ypatingai svarbiu prekybos centru.

PDF 281

Kai 1382.VI. 12 d. iš Vitebsko atvyko į Vilnių Jogaila, Hanulis jam įteikė pilies raktus^13 , ir Vytautas, atvykęs su savo kariuomene prie pilies mūrų, jau nieko nebegalėjo padaryti.

PDF 318

Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską. Dėl neaiškios laikysenos ir kitas Jogailos brolis -— Briansko ir Naugardo — Sie­ versko kunigaikštis Dimitras Kaributas 1393 pavasarį kautynėse buvo nugalėtas.

PDF 318

Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską. Dėl neaiškios laikysenos ir kitas Jogailos brolis -— Briansko ir Naugardo — Sie­ versko kunigaikštis Dimitras Kaributas 1393 pavasarį kautynėse buvo nugalėtas.

PDF 70

Prieš mūšį\n\nŽygiui į Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila\nsavo ir pavaldžių rusų kunigaikščių pa-\njėgas sutelkė Vitebske, iš kur patraukė į\nBreslaują. Čia prisijungė Livonijos ma-\ngistro kariuomenė ir šios jungtinės pajė-\ngos „Užnerio puse“ žygiavo į Vilkmergę\n(Ukmergę).

PDF 389

Pagal jį Vilniui buvo skirta 500 kapų grašių norma. Kaunas šį kartą turėjo mokėti mažiau - 100 kapų grašių. Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Bres- tas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos\nkolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie-\ntose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam\nDolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Va-\nleranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur.\n\n#### 6.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.\nZigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai:\nSmolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.\nZigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nu­ trūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užma­ čios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilga­ laikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybė­ je praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstu­ čio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iš­ kamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo­ gailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.