Vitebskas

PDF 6

Jo tėvą Igną Balinskį, Inflantų taurininką ir Vilniaus vaivadijos civilinį-karinį komisarą, antrasis valstybės padalijimas užklupo saugomą rusų kareivių namų arešte Vitebske. Būsimo istoriko motina - Ona Balevičiūtė.

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir išmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su ta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo Vitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Rygos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 53

Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos.

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.

PDF 35

Tą pačią dieną, kada Vilniuje miesčionys užėmė pilį ir išmušė Kęstučio sargybas, t. y. 1382 m. birželio 12 d., Jogaila su ta kariuomene, kurią buvo Kęstučiui žadėjęs pagalbai, atėjo nuo Vitebsko Vilniun ir, šalininkų remiamas, tuojau jį paėmė, o Rygos pirklys Hanulo įteikė jam pilies raktus^1 ).

PDF 6

M. Balinskis gimė 1794 m. rugpjūčio 12 d. Terespolyje, netoli Vitebsko. Kaip pats prisipažino atsiminimuose, turėjęs „gimti Mickūnuose, jei ne tų prakeiktųjų jėgerių ir kazokų užpuolimas"2.

PDF 70

Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos Švitrigailą remiantys lietuviai, rytinių LDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo, Vitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie 500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie 500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš užjūrio“ (J.

PDF 147

Vykstant Vytautui pro Polocką, Vitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo, jam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo paklusnumą.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vietose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Valeranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur. #### 6.

PDF 36

Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino laikais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Voluinė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo.

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 70

To siekė Livonijos kryžiuočiai, kišdamiesi į susiskaldžiusios LDK reikalus, remdami buvusį didįjį kunigaikštį Švitrigailą. Prieš mūšį Žygiui į Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila savo ir pavaldžių rusų kunigaikščių pajėgas sutelkė Vitebske, iš kur patraukė į Breslaują. Čia prisijungė Livonijos magistro kariuomenė ir šios jungtinės pajėgos „Užnerio puse“ žygiavo į Vilkmergę (Ukmergę).

PDF 88

Kol tarp Maskvos ir Lietuvos didžiųjų kunigaikštysčių galiojo paliaubos, tarpusavio kovos vyko jo tik Livonijos teritorijoje, tačiau 1562 metais paliauboms pasibaigus 4 karo frontas nusidriekė visu pasie- | niu. Tais pačiais metais maskvėnai nusiaubė Oršos, Vitebsko, Kopilino, Šklovo, Dubrovnos apylinkes, o atsakydami į tai lietuviai nuniokojo Maskvos žemes Vitebsko vaivadijos pasienyje. Šiose pasienio kovose nė viena pusė žymesnių rezultatų nepasiekė.

PDF 235

Švitrigaila, apsvaigintas laikinos sėkmės, sugavęs Alšėnų kunigaikštį, įsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną, kitą kunigaikštį - nuskandinti, o metropolitą Gerasimą sudegino. Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantūrus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas karalių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai, atkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui paskandinti.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

PDF 78

Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.

PDF 70

Bendrai jungtinės pajėgos galėjo sudaryti apie 9500 karių (šaltiniuose nurodomi skaičiai gerokai padidinti, tai atsispindi ir istoriografijoje - iki 30 ooo karių). Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos Švitrigailą remiantys lietuviai, rytinių LDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo, Vitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie 500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie 500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš užjūrio“ (J.

PDF 70

Švitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos Švitrigailą remiantys lietuviai, rytinių LDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo, Vitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie 500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie 500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš užjūrio“ (J.

PDF 354

Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja).

PDF 64

Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai sunkiai sekėsi atlaikyti rytų frontą Livonijos kare. Tai matyti ir iš to, kad 1562 m. Vitebsko „karo lauko“ seimas siuntė Žemaičių seniūną Joną Jeronimaitį Chodkevičių į Lenkiją prašyti karinės pagalbos, kartu unijos.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vietose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Valeranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur. #### 6.

PDF 155-156

Paimtas su žmona ir vaikais, kunigaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lietuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 278

Bet jo veikime nežymu dar didelio veiklumo, savos iniciatyvos jis nereiškė, pildė tik Kęstučio įsakymus. Kai Jogaila grįžo iš Vitebsko, Kęstutis, skubiai parvykęs Lietuvon, organizuoja pasipriešinimą, Vytautas jam tik padeda. Stačiai keistai atrodo Vytauto pasitikėjimas Jogaila, nors jau ne kartą buvo paaiškėję, kad Jogaila neteisingai elgėsi.

PDF 224

Mat rusai nuo senų senovės įpratę Velykų dieną dovanoti vienas kitam margutį kaip bičiuliškumo ženklą. Algirdas, nors viešai laikėsi stabmeldžių apeigų, tačiau, neseniai savo žmonos Julijonos, Vitebsko kunigaikščio dukters, noru sutikęs priimti krikščionybę, neatmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą šventovių. Palankumą krikščionybei jis, be to, parodė, žiauriai tuo metu atkeršydamas už krikščionių šventikų nužudymą.

PDF 347

Taip pat ir Jurijus Sviatoslavovičius, Smolensko valdovas, nors ir elgėsi kaip neabejotinas priešas, kol Vytautas dar nebuvo atvykęs, tačiau, išsigandęs atvykusios kariuomenės, užslėpė nedraugiškus jausmus ir prijungė, puoselėdamas tam tikrus sumanymus, savo karines jėgas prie Vytauto. Smolenskiečiams prisidėjus, padidėjusi Vytauto kariuomenė buvo nuvesta į Vitebską. Apgula užtruko ištisą mėnesį, tačiau ne dėl to, kad nebuvo A p su p a V ite b s k ą daroma, kas tokiais atvejais reikalinga, o todėl, kad gynėjai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitrigailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, priešinosi iš paskutiniųjų.

PDF 173

Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kalbų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrąžino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o kunigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebereikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske. Ir po to tačiau tiesos nesilaikė ir užėmė Vilnių prieš mūsų tėvą: tuo metu mūsų tėvas buvo karo žygyje.

PDF 173

tėvas kunigaikštis Kęstutis (tada jis buvo galingas), jei būtų norėjęs, būtų atėmęs Vilnių ir kunigaikščiui Jogailai, jei būtų panoręs, būtų davęs kunigaikštystę, nes kunigaikštis Jogaila po savo tėvo [mirties) tebebuvo visai jaunas. Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo Vilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriausiojo, ir kunigaikštį Jogailą pasodino Vilniaus pilyje ir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės. Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kalbų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrąžino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o kunigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebereikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske.

PDF 101

Toliausiai į pietryčius gyveno stūmiai (turėtų būti Stirnii), kurių gyvenamųjų vietų pavadinimą išsaugojo, kaip teisingai pastebėjo MalteBrunas2, Styrės upė. O šiaurės rytų kryptimi gyveno vibionų, arba vitbionų, gentis, jų sostinė buvo senovės pilis prie Dauguvos Witsby, kur dabar yra Vitebskas, — apie tai Karamzinas rašo savo tyrimuose3. Neįmanoma nustatyti, kuriai giminei priklausė šios tautos; jos pasimeta sarmatų genčių sūkuryje.

PDF 185

Jame žuvo patsai Livonijos magistras su daugybe riterių, žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje, dabar palaikęs Švitrigailą), žuvo daugybė rusų kunigaikščių; be to, daugelis pateko į nelaisvę. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Netrukus Zigmantui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas ir Naugardas Sieverskas; Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Kijevas ir Voluinė su Lucku.

PDF 209

Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Aleksandras pradėjo derybas dėl taikos.

PDF 257

Tuomet ir Algirdo valdos buvo aktyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą. Tačiau Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Brastos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.

PDF 304

Jam priklausė betarpiškai Vilniaus žemė su artimomis Juodosios Rusios, Vitebsko, Minsko ir Mstislavlio sritimis. Tas žemes Vilniaus valdovas pats valdė per savo pastatytus vietininkus (« namiestniki ») ir tijūnus.

PDF 94

Didysis kunigaikštis Vytautas pasiėmė su savimi kunigaikštį Skirgailą, ir surinko didelę kariuomenę, ir išžygiavo į Vitebsko miestą prieš kunigaikštį Švitrigailą'. Pirmiausia atvyko prie Drucko pilies. Drucko kunigaikščiai pasitiko jį ir stojo jam tarnauti. Iš ten nužygiavo į Oršą.

PDF 172

Prieš mūsų tėvo tėvui žūvant, mūsų senelis 1 vieton savęs davė aukščiausią valdžią Vilniuje Jaunučiui; Jogailos tėvui Algirdui — valdžią Vitebske, o mano tėvui kunigaikščiui Kęstučiui—Trakuose. Ir kadangi mūsų tėvai, kunigaikštis Algirdas ir kunigaikštis Kęstutis, nuo jaunystės sutarė, o dabar pamatė jiems kunigaikščio Jaunučio kai kurias neteisybes, tai susitarė kunigaikštis Algirdas su mūsų tėvu kunigaikščiu Kęstučiu, kad jie, šiaip ar taip, turi užimti Vilnių ir Jaunutį išvyti. Ir sutarė dieną, kurią jie turės būti prie Vilniaus. Mūsų tėvas Kęstutis paskirtą dieną atvyko prie Vilniaus pilies, o kunigaikštis Algirdas negalėjo atvykti.

PDF 303

Esant nepatogiam susisiekimui į Pietus, vis daugiau reikšmės įgijo Dauguvos kelias. Didžiosios kunigaikštijos plačios sritys per Polocką ir Vitebską buvo įtrauktos į Dauguvos prekybą. Vilniuje ir Trakuose atsirado vokiečių pirklių kolonijos. Nuo Vytenio ir Gedimino laikų Ryga išsivystė Lietuvai ypatingai svarbiu prekybos centru.

PDF 281

Kai 1382.VI. 12 d. iš Vitebsko atvyko į Vilnių Jogaila, Hanulis jam įteikė pilies raktus^13 , ir Vytautas, atvykęs su savo kariuomene prie pilies mūrų, jau nieko nebegalėjo padaryti.

PDF 318

Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską. Dėl neaiškios laikysenos ir kitas Jogailos brolis -— Briansko ir Naugardo — Sieversko kunigaikštis Dimitras Kaributas 1393 pavasarį kautynėse buvo nugalėtas.

PDF 318

Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską. Dėl neaiškios laikysenos ir kitas Jogailos brolis -— Briansko ir Naugardo — Sieversko kunigaikštis Dimitras Kaributas 1393 pavasarį kautynėse buvo nugalėtas.

PDF 389

Pagal jį Vilniui buvo skirta 500 kapų grašių norma. Kaunas šį kartą turėjo mokėti mažiau - 100 kapų grašių. Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Brestas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.

PDF 356

Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vietose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Valeranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur. #### 6.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.

PDF 236-237

220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.