Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad Švitrigaila prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutines audringos senatvės dienas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 236-237
220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nu trūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užma čios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilga laikė taika. Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybė je praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstu čio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iš kamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo gailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad Algirdas, žmonos Julijonos noru sutikęs priimti krikščionybę, neatmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą šventovių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 224
Mat rusai nuo senų senovės įpratę Velykų dieną do\nvanoti vienas kitam margutį kaip bičiuliškumo ženklą.\nAlgirdas, nors viešai laikėsi stabmeldžių apeigų, ta\nčiau, neseniai savo žmonos Julijonos, Vitebsko kuni\ngaikščio dukters, noru sutikęs priimti krikščionybę, ne\natmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą\nšventovių. Palankumą krikščionybei jis, be to, parodė,\nžiauriai tuo metu atkeršydamas už krikščionių šventi\nkų nužudymą.
Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad Švitrigaila, sugavęs Alšėnų kunigaikštį, įsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 235
Švitrigai\nla, apsvaigintas laikinos sėkmės, sugavęs Alšėnų kunigaikštį,\nįsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną, kitą\nkunigaikštį - nuskandinti, o metropolitą Gerasimą sudegi\nno. Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantū\nrus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas ka\nralių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai,\natkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui pa\nskandinti.
1433 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila Vitebske, Dauguvos upėje prie miesto, įsakė nuskandinti kunigaikštį Mykolą Jonaitį Alšėniškį.
Lituanistika-67929-Mirties-bausmes-vykdymas-valdovo-isdavikams — Mirties bausmės vykdymas valdovo išdavikams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1447-1529 m.
PDF 12
Pavyzdžiui, Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio konflikto dėl valdžios LDK metu. 1433 m. Ldk Švitrigaila suėmė ir įsakė nuskandinti Vitebske (Dauguvos upėje) kunigaikštį Mykolą Jonaitį Alšėniškį, re gis, kaltindamas jį išdavyste.
Vitebsko poreforminio LDK pavieto rankraštinės žemės teismo knygos išliko Baltarusijos NIA iki XVII a. pradžios.
Žemės teismo knygų, išlikusių Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve Minske, apžvalga iki 1600 m.: žemės teismo knygos kaip šaltinis tiriant bajorijos istoriją
PDF 12
Išvados. Baltarusijos N I A išliko keliasdešimt keturios baltarusiškosios (Brastos, Gar dino, Slanimo ir Vitebsko) LDK poreforminių pavietų rankraštinės žemės teismo knygos (iki X V I I a. pradžios). Jos pasižymi tematine įvairove, bet savo turiniu nedaug skiriasi nuo tokių pačių lietuviškosios LDK dalies pavietų medžiagos. Šios knygos kiekybiškai ir kokybiškai papildo lietuviškųjų LDK pavietų žemės teismų knygų medžiagą, padeda susidaryti išsamesnį (pilna panorama negalima, nes neišliko visų LDK pavietų žemės teismų knygos) žemės teismų darbo ir bajorijos veiklos juose vaizdą.
1556 m. Vitebsko vaivada Steponas Zbaražskis, nuomodamasis smuklę iš Vitebsko klebono Juozapo Jasinskio, pasižadėjo išmaitinti kelis kunigus.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų virtuvė XVI amžiuje
PDF 9
Apie XVI a. bajorų patiekalus bei suvar\ntojamus jų kiekius beveik neturime šaltinių, \ntodėl ypač įdomus 1556 m. aktas, kuriuo \nVitebsko vaivada Steponas Zbaražskis, iš\nsinuomodamas smuklę iš Vitebsko klebono \nJuozapo Jasinskio, pasižadėjo už tai išmai\ntinti kelis kunigus.
Švitrigailos veiksmus Teodoras Narbutas aiškina jo įsižeidimu dėl Vitebsko atėmimo: kunigaikštis, kaip išdavikas, užpuolė miestą, nužudė Viosną ir įkurdino vietininką.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 426
Švitrigaila, įsižeidęs, kad atėmė Vitebską, kai gražiuoju nepavyko priprašyti, kad tą valdą grąžintų, kaip iš davikas užpuolė miestą, nužudė Viosną ir įkurdino savo vieti ninką. Kai žinia apie tai pasiekė karalių, jis pavedė Vytautui nubausti kunigaikštį kaip sąmokslininką, prasižengusį teisei ir aukščiausiajai valdžiai.
Vitebsko apgulties metu, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, atvykus Smolensko kunigaikščiui Jurijui Sviatoslavovičiui, išgąsdinti miestiečiai atidavė miestą puolėjams.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 426-427
Atėjo eilė Vitebskui. Švitrigaila užsidarė pilyje ir nusprendė gintis iki galo. Apgultis, atrodė, grėsė pareikalausianti daug 1 Stebelski. Zywoty švviętych Panieri. - T. II. - S. 9*. 2 Būtent tai, kad Vitebskas priklausė didžiajai kunigaikštienei Julijonai ir suklaidino kai kuriuos kronikininkus: laikydami ją Vitebsko kunigaikšty te, skelbia, kad esą ji buvusi pirmoji Algirdo žmona, kuria iš tiesų buvo Marija. 428 jėgų, tad didieji kunigaikščiai kreipėsi pagalbos į Smolensko kunigaikšti Jurijų Sviatoslavovičių; kai šis atvyko, vitebskie- čiai, išgąsdinti puolėjų galios ir dažnų atakų, išgirdę grasini mus bausme, nepermaldaujama už priešinimąsi, jeigu tuojau pat nepasiduos, atidavė miestą
Didysis kunigaikštis, kaip aprašo Teodoras Narbutas, apsupo Vitebską; maištininkai trisdešimt dienų priešinosi, kol šturmu buvo paimta Žemutinė pilis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 467
Didysis kunigaikštis greitai sužinojo apie tai, pas kubėjo su kariauna, apsupo Vitebską, kur maištininkai prieši nosi trisdešimt dienų, kol šturmu buvo paim ta Žemutinė pilis. Visi žmonės pabėgo į Aukštutinę, prasidėjo badas*, didžiulė sumaištis, norėta išvyti gyventojus iš pilies, kilo panika, ir šie atidarė vartus puolėjams.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 258
įvyko panaikinant tokias didžiąsias kunigaikštijas, kaip Poloc\nko, Vitebsko, Smolensko, Novgorodo-Sieversko, Kijevo, Voly\nnijos ir Podolijos.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Prieš mūšį\n\nŽygiui į Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila\nsavo ir pavaldžių rusų kunigaikščių pa-\njėgas sutelkė Vitebske, iš kur patraukė į\nBreslaują. Čia prisijungė Livonijos ma-\ngistro kariuomenė ir šios jungtinės pajė-\ngos „Užnerio puse“ žygiavo į Vilkmergę\n(Ukmergę).
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
To siekė Livonijos kry- žiuočiai, kišdamiesi į susiskaldžiusios LDK reikalus, remdami buvusį didįjį kunigaikštį Švitrigailą. Prieš mūšį Žygiui į Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila savo ir pavaldžių rusų kunigaikščių pa- jėgas sutelkė Vitebske, iš kur patraukė į Breslaują. Čia prisijungė Livonijos ma- gistro kariuomenė ir šios jungtinės pajė- gos „Užnerio puse“ žygiavo į Vilkmergę (Ukmergę).
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 42
Jau\nnesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis -\nŽemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma-\nzovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio\njo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri\nlygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės\nneįgijęs, sergėjo.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 281
Jogailai nenujaučiant, Kęstutis, staiga užėmęs sostinę, nelais vėn paėmė Jogailą su jo broliais ir motina. Perversmo pasėkoje Jogailai tebuvo paliktos jo tėvo žemės — Vitebskas ir Kriavo kunigaikštystė, o pats Kęstutis pirmą kartą paėmė aukščiausią valdžią, tapdamas didžiuoju kunigaikščiu (1381-82). Jogailos prie šui Andriui jis leido grįžti į Polocką.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 258
įvyko panaikinant tokias didžiąsias kunigaikštijas, kaip Poloc\nko, Vitebsko, Smolensko, Novgorodo-Sieversko, Kijevo, Voly\nnijos ir Podolijos.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 148
APIE LENKUOS KARALIAUS OLBRACHTO IR JO BROLIO \nALEKSANDRO, LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO, KARA \nSU MOLDAVUOS VAIVADA STEPONU\nTą patį rudenį1 Lenkijos karaliaus Olbrachto ir jo \nbrolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro atsto\n\n## Puslapis 146\n\nvai suvažiavo į pasitarimą2 , ir abi šalys nutarė sušaukti \nseimą Parčeve. Tą pačią žiemą didysis kunigaikštis \nAleksandras su didžiąja kunigaikštiene Elena bei su \ndidikais važiavo apžiūrėti Rusų žemės ir lankėsi Smo\nlenske, ir Vitebske, ir Polocke, ir pavasariop pargrįžo \nj Vilnių 3 .\nSeptyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kris\ntaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt \nšeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko \nį Brastą \\ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalai\nčiu Zigmantu — į Liubliną 5 .
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Bendrai jungtinės pajėgos galėjo sudaryti\napie 9500 karių (šaltiniuose nurodomi\nskaičiai gerokai padidinti, tai atsispindi ir\nistoriografijoje - iki 30 ooo karių).\n\nŠvitrigailos ir Livonijos ordino pajėgos\nŠvitrigailą remiantys lietuviai, rytinių\n\nLDK slaviškų žemių (Smolensko, Kijevo,\nVitebsko, Polocko) kariai - apie 6000, apie\n500 totorių; Kryžiuočių ordino Livonijos\natšakos „Rygos“ magistro pajėgos — apie\n500 riterių, apie 100 riterių — „svečių iš už-\njūrio“ (J.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 155-156
Paimtas su žmona ir vaikais, kuni gaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lie tuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie ko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite rius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo lenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Prieš mūšį\n\nŽygiui į Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila\nsavo ir pavaldžių rusų kunigaikščių pa-\njėgas sutelkė Vitebske, iš kur patraukė į\nBreslaują. Čia prisijungė Livonijos ma-\ngistro kariuomenė ir šios jungtinės pajė-\ngos „Užnerio puse“ žygiavo į Vilkmergę\n(Ukmergę).
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 318
Du suimti paties Jogailos broliai buvo nusiųsti Krokuvon^3. Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 173
Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vil nių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kal bų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrą žino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o ku nigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebe- reikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske. Ir po to tačiau tiesos nesilaikė ir užėmė Vil nių prieš mūsų tėvą: tuo metu mūsų tėvas buvo karo žygyje.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 6
M. Balinskis gimė 1794 m. rugpjūčio 12 d. Terespolyje, neto\nli Vitebsko. Kaip pats prisipažino atsiminimuose, turėjęs „gimti\nMickūnuose, jei ne tų prakeiktųjų jėgerių ir kazokų užpuoli\nmas\"2.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 281
Jogailai nenujaučiant, Kęstutis, staiga užėmęs sostinę, nelais vėn paėmė Jogailą su jo broliais ir motina. Perversmo pasėkoje Jogailai tebuvo paliktos jo tėvo žemės — Vitebskas ir Kriavo kunigaikštystė, o pats Kęstutis pirmą kartą paėmė aukščiausią valdžią, tapdamas didžiuoju kunigaikščiu (1381-82). Jogailos prie šui Andriui jis leido grįžti į Polocką.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Greitai užpuolęs ir užėmęs Oršą, jis patraukė į Drucką. Drucko kunigaikščiai, pirmųjų Rusios valdo vų palikuonys, kurie šių neramumų pradžioje mažai klausė Vytauto ir atvirai rėmė Švitrigailą, po staigaus antpuolio sutriuškinti, supra- S u tra m d o rusų didi- to, jog kur kas geriau mal kus dauti Vytautą — kad ir ne patikimo — atlaidumo, nei iš naujo ginkluotis ir griebtis kalavijo, todėl nesunkiai, pažadėję ir prisiekę ištikimybę Vytautui bei jo įpėdi niams, susilaukė, ko prašė. Taip pat ir Jurijus Svia- toslavovičius, Smolensko valdovas, nors ir elgėsi kaip neabejotinas priešas, kol Vytautas dar nebuvo atvykęs, tačiau, išsigandęs atvykusios kariuomenės, užslėpė ne draugiškus jausmus ir prijungė, puoselėdamas tam tik rus sumanymus, savo karines jėgas prie Vytauto.
Susietas teiginys: t-078
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
. 2 0 ## Puslapis 171 PRIEDAI ## Puslapis 172 Prieš mūsų tėvo tėvui žūvant, mūsų senelis 1 vieton savęs davė aukščiausią valdžią Vilniuje Jaunučiui; Jogailos tėvui Algirdui — valdžią Vitebske, o mano tė vui kunigaikščiui Kęstučiui—Trakuose. Ir kadangi mūsų tėvai, kunigaikštis Algirdas ir kunigaikštis Kęs tutis, nuo jaunystės sutarė, o dabar pamatė jiems ku nigaikščio Jaunučio kai kurias neteisybes, tai susitarė kunigaikštis Algirdas su mūsų tėvu kunigaikščiu Kęs tučiu, kad jie, šiaip ar taip, turi užimti Vilnių ir Jau nutį išvyti.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O Moldavijos vaivada, matydamas, kad negalės jam atsispirti, pasiuntė pas jį savo pasiuntinius ir sudarė su juo taiką, teikėsi su savo žeme duoti jam vasalo ištikimybės priesaiką, kaip buvo prisiekęs jo tėvui, karaliui Kazimierui, ir surašė raštus, prisiekė griežtai to prisilaikysiąs32. Ir, sudaręs tokią sutartį, karalius Olbrachtas išėjo iš jo žemės, bet, nenorėdamas grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, o norėdamas greičiau ir tie siau išeiti iš [moldavų] žemės, traukė stačiai per Buko viną ir kalnus, per uolėtus, sunkiai pereinamus miškus, nes per tas akmeningas vietas ėjo tiesus, bet labai blo gas kelias Lenkijos sienos linkui33. Moldavijos vaivada Steponas, išgirdęs, kad kara lius Olbrachtas nenori grįžti iš jo žemės tuo pačiu ke liu, kuriuo buvo atėjęs, o nori eiti kitais naujais ke liais, per uolėtą Bukoviną, labai dėl to apsidžiaugė34 ir, nė kiek nebepaisydamas priesaikos bei amžinosios taikos sutarties, darydamas gėdą savo šaliai, skubiai pranešė turkų sultonui, ir Vengrijai, ir Valakijos vai vadai.