Narbuto pateiktame pasakojime Vilniaus Perkūno šventykla lokalizuojama dabartinės Katedros vietoje prie Vilnios ir Neries santakos. Pasakojime ji siejama su 1265 m. statyba, atvira mūrine konstrukcija, koplyčia, aukuru ir Amžinąja ugnimi; pats Narbutas ją lygina su graikų piratėjomis.
Prie šventyklos įėjimo buvo Krivių Krivaičio - žynių žynio rūmas. Tas rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėjimą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mėnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės orakulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos ateitis.
Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora.
Tas rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėjimą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mėnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės orakulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos ateitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kunigaikščiui.
Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kunigaikščiui. Tą ženklą panaudojo valstybės herbui . Kiti pasakojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščionys sugriaus šventyklą. Daugumas šių plytų dar matoma pietinėje pusėje Katedros varpinės , kuri nuo pusės primūryta ir perstatyta po 1399 metų gaisro.
Religinio garbinimo objektai (ugnis, upės, ežerai, medžiai), šventos vietos (kalnai, miškeliai, kai kurios šventyklos, pavyz džiui, Vilniaus Perkūno šventykla), šventės (Pergrubės, Didžio ji) apibūdinama labiau laikantis senųjų rašytinių šaltinių.
Religinio garbinimo objektai (ugnis, upės, ežerai, medžiai), šventos vietos (kalnai, miškeliai, kai kurios šventyklos, pavyzdžiui, Vilniaus Perkūno šventykla), šventės (Pergrubės, Didžioji) apibūdinama labiau laikantis senųjų rašytinių šaltinių.