Pasak Narbuto perteikiamo Strijkovskio, prie Vilniaus Perkūno šventyklos gyvatės buvo laikomos atskiroje koplyčioje po Katedros didžiuoju altoriumi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
Gyvatė (Giwojte)\nNuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos\nkaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo.\nStrijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkū\nno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje,\nkurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju alto\nriumi.
Prie šventyklos įėjimo buvo Krivių Krivaičio - žynių žynio rūmas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 271
Prie šventyklos įėjimo buvo Krivių Krivaičio - žynių žynio rūmas. Tas rūmas turėjo apvalų bokš tą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėji mą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mė nesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora kulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at eitis.
Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 271
Tas rūmas turėjo apvalų bokš tą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėji mą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mė nesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora kulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at eitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni gaikščiui.
Kiti pasa kojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščio nys sugriaus šventyklą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 271
Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni gaikščiui. Tą ženklą panaudojo valstybės herbui . Kiti pasa kojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščio nys sugriaus šventyklą. Daugumas šių plytų dar matoma pie tinėje pusėje Katedros varpinės , kuri nuo pusės primūryta ir perstatyta po 1399 metų gaisro.