Trakų apskritis – šaltiniuose minima vieta, siejama su kariniais įvykiais, senaisiais kultūros paminklais ir padavimais. 1944 m. po sovietinės okupacijos J. Misiūnas su maždaug 200 partizanų daliniu nuolat keliavo po Ukmergės ir Trakų apskritis, kovodamas su sovietais. Teodoras Narbutas mini, kad Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, buvo Lelionių milžinkapis, kurį sieja su mažai ištirtais Šiaurės mitologijos motyvais. Kitas Narbuto perteikiamas padavimas pasakoja apie keliautojų vadą Nemuną, esą garbintą kaip dievą ir turėjusį šventyklą Nemunaityje; šioje vietoje, jo teigimu, buvo miestelis su pylimų žymėmis ir keliais milžinkapiais.
Vie noje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lė lius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinka pis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mi tus.
Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinkapis.
Trakų apskrityje yra miestelis Nemunaitis su pylimų žymėmis ir keliais milžinkapiais.
Tai nurodo Teodoras Narbutas veikale „Lietuvių tautos istorija“, t. 1 (1998 m.), aptardamas su Lėliumi siejamus vietovardžius ir mitologiją.
Tai Teodoras Narbutas perteikia kaip padavimą ir savo laikotarpio vietovės apibūdinimą veikale „Lietuvių tautos istorija“, t. 1 (1998 m.), pasakodamas apie Nemuną ir jo šventyklą Nemunaityje.
Vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelių apsaugos policininkas Kaišiadoryse. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Sovietams pakartotinai okupavus Lietuvą, 1944 m. organizavo partizanų būrį. Su savo maždaug 200 partizanų daliniu J. Misiūnas nuolat keliavo po Ukmergės ir Trakų apskritis ir nevengdamas susidūrimų kovėsi su sovietais.
Vienoje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lėlius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinkapis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mitus.
Siek tiek pasistūmėję upe aukštyn, jie įsitikino, kad galima pasiekti užsibrėžtąjį tikslą, ir uždainavo dainą, išreiškiančią džiaugsmą, kad jau kelionės pabaiga: Bet ir galas, bet yra galas; iš to kilo Betygalos (Betygola) pavadinimas. Šių keliautojų vadas vadinosi Nemunas (Nemon). Apie jį dar esama padavimo, kad jis buvęs garbinamas kaip dievas ir turėjęs savo šventyklą Nemunaityje, ant Nemuno kranto; panašu, kad ten, kur šiandien Trakų apskrityje yra taip besivadinąs miestelis su pylimų žymėmis ir keliais milžinkapiais.
Vienoda jų sandara ir tokia pat radimo vieta įtikina, jog jos buvo skirtos ne kam kitam, kaip tik laikyti po akimis, kad į jas tekėtų ašaros. Tikrojoje Lietuvoje, tai yra Ukmergės, Vilniaus, Trakų ir Lydos apskrityse, nuo seniausių laikų buvo specialios vietos, į kurias dėdavo sudegintų žmonių pelenus. Šias vietas vadindavo Obelijomis.
Vienoje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lėlius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinkapis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mitus.