J. Misiūnas su maždaug 200 partizanų daliniu nuolat keliavo po Ukmergės ir Trakų apskritis ir kovėsi su sovietais.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 239
Vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelių apsaugos polici- ninkas Kaišiadoryse. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Sovietams pakartotinai okupavus Lietuvą, 1944 m. organizavo partizanų būrį. Su savo maždaug 200 partizanų daliniu J. Misiūnas nuolat keliavo po Ukmergės ir Trakų apskritis ir nevengdamas susidūrimų kovėsi su sovietais.
Didžiosios kovos apygardoje buvo įkurtos dvi rinktinės: „A“ Trakų apskrityje ir „B“ Ukmergės apskrityje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 239
Misiūnas, apygarda pavadinta Didžiosios\nkovos (DKA), įkurtos dvi rinktinės — „A“ (Trakų apskritis) ir „B“ (Ukmergės apskritis).\n\n1946 m.
Narbutas mini, kad Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, buvo Lelionių milžinkapis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 101
Vie noje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lė lius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinka pis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mi tus.
Narbutas perteikia padavimą, kad keliautojų vadas Nemunas buvo garbinamas kaip dievas ir turėjo šventyklą Nemunaityje, Trakų apskrityje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 220
Siek tiek pasistūmėję upe aukštyn, jie įsitikino, kad galima pasiekti užsibrėžtąjį tikslą, ir uždainavo dainą, išreiškiančią džiaugsmą, kad jau kelio nės pabaiga: Bet ir galas, bet yra galas; iš to kilo Betygalos (Betygola) pavadinimas. Šių keliautojų vadas vadinosi Nemu nas (Nemon). Apie jį dar esama padavimo, kad jis buvęs gar binamas kaip dievas ir turėjęs savo šventyklą Nemunaityje, ant Nemuno kranto; panašu, kad ten, kur šiandien Trakų ap skrityje yra taip besivadinąs miestelis su pylimų žymėmis ir keliais milžinkapiais.
Narbutas rašo, kad Tikrojoje Lietuvoje, įskaitant Trakų apskritį, nuo seniausių laikų buvo vietų sudegintų žmonių pelenams laikyti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 377
Vienoda jų sandara ir tokia pat radimo vieta įtikina,\njog jos buvo skirtos ne kam kitam, kaip tik laikyti po akimis,\nkad į jas tekėtų ašaros.\nTikrojoje Lietuvoje, tai yra Ukmergės, Vilniaus, Trakų ir Ly\ndos apskrityse, nuo seniausių laikų buvo specialios vietos, į ku\nrias dėdavo sudegintų žmonių pelenus. Šias vietas vadindavo\nObelijomis.