Narbutas rašo, kad krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į šventuosius miškelius, bet nelaimingiesiems veikiausiai ne. Hartknochas šventąjį mišką lokalizavo prie Žemaitijos sienos, dviejų upių santakoje, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką.
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki). Tas pats autorius mini garsų mišką Prūsijos provincijoje Sambijoje; jis buvo Pabėčių kaimo apylinkėse.