Šventaragio slėnis

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Reikšmingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpiantis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai. Tolėliau, toje vietoje, kur dabar stovi katedra, stūksojo negrabus dievo Perkūno stabas, pastatytas ant akmeninės pakylos.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Po to, dar geresnių ženklų paskatintas, Neries ir Vilnios santakoje padėjo pamatus kitam miestui. Netoli Šventaragio slėnio (kur kitados Germantas buvo paskyręs laukymę valdovų kapams ir giraitę dievams) pats valdovas kalno viršūnėje savo ietimi nudėjo iš miško tankmių ir stačių įkalnių atvarytą miškinį jautį (jį vadiname taurų). Pavargęs po visą dieną trukusios medžioklės ir nudžiugęs, kad sėkmingai pavyko nudobti žvėrį, jis apsinakvojo D ėl k o b u v o įk u rta s Šventaragio slėnyje; kieto V ilnius, L ie tu v o s sosmiego apimtas, sapne jis ištinė vydo toje pačioje kalno viršūnėje, kur buvo nudėjęs žvėrį, stovintį didžiulį vilką, kuris rodėsi arba visas geležinis, arba geležimi šarvuotas; jo viduje šimtas kitų vilkų didžiu staugimu skardeno aplinkinius laukus ir girias.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degindavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su ištikimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7. Tad ga- 6 Sklido seniau tarp žmonių tokia legenda apie medinę pilį, kuri labai gilioje senovėje stūksojusi prie Vilnios upės, ant kalvos, kur dabar yra Kūdikėlio Jėzaus ligoninė.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Katedra, kaipo būsianti vyriausia Lietuvos bažnyčia, kad pabrėžtų seno lietuvių tikėjimo pakeitimą naujuoju, statyta toje vietoje, kur Vilniaus lietuviai kūreno savo šventąją ugnį. Tai buvo Šventaragio slėny prie pat pilies kalno. Yra išlikęs padavimas, kad jos didysis altorius įkurtas pačioj šventoj ugniavietėj.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Manyčiau, kad Šventaragiu buvo vadinama nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo vardą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadinimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vilijos ir Vilnios upių kyšulyje [rog rusų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos senovėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad rusiškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, būdamas gerokai arčiau prie aukštutinės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.