Narbutas sprendė, kad II a. didelė Salavijos dalis svetimšaliams buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu. Narbutas Salaviją vadino vienuolikta Prūsijos provincija ir pažymėjo, kad jos sienas sunku nustatyti. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyvento jus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzis tavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.
Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai. Rytuose ji ribojosi su Sudargija, pietuose — su Nadruva, vakaruose — su Kuršių mariomis, o šiaurėje — su Žemaitija. 267 Sudargija (Sudargia).
Salavija Vienuolikta Prūsijos provincija buvo Salavija, Schalaueri. Jos sienas pažymėti yra labai sunku. Kadangi senais pagonių laikais ji nebuvo žinoma šiuo pavadinimu, bet, kaip mano ponas Foigtas, buvęs kitas Lietuvos kraštas, t. y. Pusnė.
Ptolemėjas žinojo Salavijos gyvento jus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzis tavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.
Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsigyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sosto arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse. Ten, miškuose, yra akmeninių pastatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.